1937 metų gegužės mėnesį Lietuvos karaliaus Mindaugo 4 pėstininko pulko 3 būriai atkelti iš Pajuostės buvo įkurdinti Aukštupėnuose, Kupiškio centre ir Račiupėnuose. Būtent čia buvo pastatytas kareivinių kompleksas – didžiausias tarpukariu miestelyje iškilęs objektas. „Iš viso prieš karą Kupiškio kareivines sudarė 12 pastatų. Čia buvo gyvenamosios patalpos ir mokymo klasės, budėtojų postas, valgykla ir biblioteka, štabas, ligoninė, maisto produktų, šautuvų bei šovinių, batų ir drabužių sandėliai, artilerijos pabūklų laikymo vieta, arklidės, daržinė bei puskarininkių ramovė. Pastarajame pastate vyko rimtesni renginiai ar minėjimai. Čia savo šventes rengė kareivinių vadai ir aukštesni karininkai.“[1] Tiesa, šiuo metu belikę pavieniai pastatai bei jų fragmentai. 

Lietuvos kariuomenės generolas, inžinierius Juozas Barzda Bradauskas 1933 metais nagrinėdamas kareivinių statybos ypatybes pabrėžė, kad “modernininė kareivinė turi būti šviesi, ganėtinai erdvi, gerai ventiliuojama, atskiri kambariai kur gyvena kareiviai turi būti nepereinami ir ne per daug dideli (būtų gera ne daugiau kaip 20 žmonių).”[2] Pasivaikščioję po išlikusį Kupiškio kareivinių pastatą, galime drąsiai teigti, kad tai vienas iš puikiausių modernaus kareivinių korpuso pavyzdžių išlikusių iš tarpukario Lietuvos.

Kareivinėse įsikūrė Lietuvos Kariuomenės 4 pėstininkų pulko batalionas ir 1 artilerijos pulko II baterija. Čia buvo perkelti Pajuosčio (Panevėžio r.) karinio miestelio kariškiai”[3]. Į Kupiškį atsikėlusi kariuomenė ne tik sukūrė didžiausią ir moderniausią miestelio architektūrinį kompleksą, bet ir gerokai pagyvino miestelio gyvenimą: „rytais skamba linksmos kareivių dainos, šventadieniais ir sekmadieniais visa įgula žygiuoja į bažnyčia pamaldų išklausyti. Kupiškėnai pasinaudoja kariuomenės erdviomis salėmis įvairioms pramogoms, rengdami pasilinksminimus. Rengiant viešesnius minėjimus ar šiaip pramogas, aktyviai prisideda ir darbu padeda įgulos viršininkas ir kiti kariai. Įgulai nuo pirmos dienos vadovauja kupiškėnams pažystamas pulkininkas T. Vidugiris, kuris vienas pirmųjų savanorių 1919 metais įžygiavo į Kupiškį išvydamas bolševikus.”[4]

Vaidas Petrulis