Rezultatai pagal užklausą: Laikotarpis - Pirmoji Respublika
Sitkūnų radijo stotis (Išlikęs) (0)
Adresas: Sausio 13-osios g. 25B, Babtų sen., Kauno r. sav., Sitkūnai
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Jonas Kovalskis
Stiliai: Funkcionalizmas, Modernizmas
Metai: 1938 - 1940
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Pirmoji Respublika, Sovietmetis
Architektūros šakos: Architektūra, Statinių kompleksas, Infrastruktūros, Gamybinis, Statinių kompleksas/Kiti, Statinys, Spec. paskirties pastatatas
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 12
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Jonas Kovalskis, Modernizmas, Radijas, Radijo programa, Sitkūnai, Sitkūnų radijo stotis
Teritorijos: Sitkūnų radio stotis

Naujos Kauno radijo stoties idėjos sklandė dar ketvirtojo dešimtmečio pradžioje: buvo nerimaujama kad kur kas galingesnės kaimyninių valstybių transliacijos nustelbia palyginus kuklias Kauno radiofono bangas[1]. Dėl ekonominių sunkumų iš pradžių buvo didinamas senosios stoties galingumas: 1933 jis buvo pakeltas nuo buvusių 3,5 iki 7 kW. Pagerėjus šalies finansinei situacijai, jau 1936 Vyriausybės nutarimu buvo paskelbtas tarptautinis konkursas naujosios stoties įrengimui. Pastačius naująją stotį, senąją buvo planuojama iškelti į kitą miestą, taip dar labiau sustiprinant Lietuvos radijo pozicijas.

Vieta buvo parinkta Sitkūnuose, nutolusiuose nuo Laikinosios sostinės per 17 kilometrų. To priežasčių būta keletas: netoliese ėjo naujasis Žemaičių plentas, stotį statant pačiame mieste dėl galingo signalo Kauno klausytojai girdėtų iškraipytą garsą, o laukų supama atvira vietovė buvo kur kas geresnė bangų sklaidai. Statant stotį Sitkūnuose buvo pabrėžiama ir tai, kad naujasis Lietuvos radijo transliacijos centras bus geografiškai centrinėje vietovėje visos šalies atžvilgiu[2]. Iš ūkininkų buvo supirkta 70 hektarų žemės, o senąjį Sitkūnų kaimą buvo numatyta iškelti.

Už antenų stiebų įrengimą buvo atsakinga prancūzų bendrovė „S.F.R“, įrenginėjusi ir senąją radijo stotį, o 1938 m. buvo pasirašyta sutartis su siųstuvą turėjusia pagaminti anglų bendrove „Standard Telephones and Cables Ltd.“[3]. Prie stoties buvo statoma ir atskira elektrinė, galėjusi aprūpinti stotį energija nepriklausomai nuo kitų mieste buvusių elektros stočių. Pastarosios įrengimas buvo pavestas šveicarų bendrovei „Sulzer“ – stoties galingumas buvo numatytas iki 600 Kw. Stoties aprūpinimu vandeniu buvo pastatytas ir vandentiekio bokštas. Pastatus projektavo ir statė vietos specialistai: stoties pastatą suplanavo vienas perspektyviausių jaunosios kartos architektų Jonas Kova-Kovalskis.

Naujasis pastatas buvo būdingas pramoninei funkcionalistinei architektūrai ir panašiu laikotarpiu Europoje statytoms kitoms radijo stotims. Sudėtingo plano, daugiatūrio statinio asimetriškame pagrindiniame fasade akcentuojamas lenktais jį supančių šoninių dalių kampais išreikštas įgilintas didysis tūris ir trys masyvios jo langų vertikalės. Šioje pastato dalyje buvo didžioji patalpa, kurioje numatyta įrengti siųstuvų valdymo salę, kurios viena pusė skirta trumpųjų, o kita – viduriniųjų bangų siųstuvams. Šalia salės, dešiniojoje pastato pusėje – nemaža patalpa siųstuvo „maitinimui“[4].

Į stotį vedusio kelio ašyje esančio pagrindinio įėjimo laiptų šonuose buvo pastatyti du stambūs dekoratyviniai skrituliai. Priešais pastatą – siųstuvo šaldymui skirtas apskritas baseinas, atlikęs ir dekoratyvinę funkciją: jame buvo įrengtas fontanas. Panašus baseinas buvo numatytas ir priešais elektrinės pastatą. Po pastatu buvo suprojektuotas didelis rūsys, kurio dešinėje pusėje – patalpa katlilinei, o po pagrindine siųstuvų valdymo sale – mašinų salė su talpiais vandens rezervuarais. Trumpųjų bangų siųstuvą buvo numatyta įrengti 50 Kw galingumo, o vidutines bangas transliuoti 120 Kw - tam buvo ketinama pastatyti du 240 m. aukščio bokštus. 1939 m. spalį stoties ir elektrinės pastatai jau buvo baiginėjami įrengti, tačiau 1940 m. kovą numatytą atidarymą sustabdė dėl karo taip ir neatkeliavusi dalis įrangos iš Anglijos. Už pagrindinio pastato buvęs elektrinęs pastatas spaudoje buvo apibūdinamas kaip „su būdingu bokštu ir labai imponuojantis“. Įdomu, kad ant šlaito link Nevežio buvo numatyta įrengti ir stoties darbuotojų gyvenvietę – specializuotos įvairių įstaigų ir įmonių vadinamosios „darbininkų kolonijos“ tuomet buvo pradėjusios įgauti populiarumą[5].

Taip ir nepradėjusi veikti radijo stotis buvo apgriauta 1944 m. besitraukiančios vokiečių kariuomenės ir pradėjo funkcionuoti tik 1950 m. Pastatas dalinai išlaikė originaliame projekte numatytą savo išorę, tačiau prie pastato iš šiaurinės pusės buvo pristatytas vieno aukšto priestatas. Sovietmečiu stoties galingumas buvo vis didinamas, o po 1991-ųjų sausio įvykių metu stotis pusmečiui tapo vienu svarbiausių Lietuvos ryšio su pasauliu mazgu: lemtingomis dienomis stoties sargyboje stovėjo tūkstančiai žmonių . Mažėjant trumpųjų ir viduriniųjų radijo bangų transliacijos poreikiui, 2009 m. buvo nutraukta Lietuvos radijo transliacija viduriniosiomis bangomis, o stotis savo darbą galutinai baigė 2017 m.

Paulius Tautvydas Laurinaitis

Dėkojame Sitkūnų bendruomenei ir AB „Telecentras“



[1] Inžinieriai apie radio stoties didinimą. In: Lietuvos Žinios, 1932.02.01, p.5

[2] Galingoji radijo stotis pradės veikti 1940  m. kovo pradžioje. In: Lietuvos Aidas, 1939.05.24, p.3

[3] Anglų bendrovė statys Kauno radio stotį. In: Lietuvos  Žinios, 1938.09.15, p. 7

[4] Baigiama naujosios radijo stoties rūmų statyba. In: Lietuvos Aidas, 1939.08.25, p. 3

[5] Baigiama naujosios radijo stoties rūmų statyba. In: Lietuvos Aidas, 1939.08.25, p. 3