XX a. 4 dešimtmetyje Lietuvoje iškilo ne vienas sveikatos apsaugai skirtas pastatas. Tuo metu paplito ir ligonių kasoms skirtų pastatų statybos. Tokie pastatai statyti didesniuose to meto Lietuvos miestuose – Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje ir kt. Ne išimtis yra ir Panevėžys.

Ligonių kasa Panevėžyje nuomojamose patalpose pradėjo veikti 1928 m[1]. Po kelių metų – 1935 m. nuspręsta šiai įstaigai pastatyti nuosavą pastatą[2]. Leidimas mieste statyti ligonių kasų pastatą gautas 1936 m. vasarą, kai įstaigos valdyba įsigijo sklypą netoli miesto centro esančioje Respublikos – Anykščių g. sankirtoje[3]. Panašiu metu tuometinis Panevėžio miesto inžinierius Antanas Gargasas parengė būsimo pastato projektą. Pastate buvo numatytos patalpos vaistinei, operacijų salei, ambulatorijai, sargo kabinetui ir kt. 1937 m. vasarį įvyko konkursas pastato statyboms vykdyti. Jį laimėjo Jofes-Kaplano ir Ramo firma, kuri pastatą pasiūlė pastatyti už maždaug 110 tūkst. tuometinių litų[4]. Panevėžio ligonių kasų pastato statyba buvo pradėta 1937 m. gegužę ir vyko gana sparčiai. Antai, jau tų pačių metų rugsėjį skelbta, kad pastato statyba užbaigta[5]. Todėl įstaiga į naujas patalpas pradėjo keltis 1937 m. pabaigoje.

Dviaukštis ligonių kasų pastatas iki sovietmečiu pradėtų rekonstrukcijų buvo netaisyklingo stačiakampio plano ir nedidelio kompaktiško tūrio. Pastato išorėje dominuoja ekspresyvus, kai kur per abu aukštus besitęsiantis vertikalių langų ir plokštumų ritmas – būdingas to meto Lietuvos architektūros bruožas. Toks išorės sprendimas byloja apie bandymą pastatui suteikti įdomesnę estetiką. Šiek tiek daugiau išraiškingesnė yra plastiška centrinė dalis, kurioje yra pagrindinis įėjimas. Šioji dalis yra pusapskritės formos su įgilintu prieangiu bei nedideliais laiptais. Bendrą pastato kompoziciją paryškina išsikišęs karnizas ir neaukštas šlaitinis stogas. Vis dėlto, to meto miesto kontekste kai kurie pastato architektūriniai sprendimai vertinti kritiškai. Antai, rašyta, kad nors „rūmais visi gėrisi ir atsigręždami apžiūrinėja. Bet dėl langų siaurumo tai peikia. Vieni sako, kad panašūs į kalėjimą, kiti – į elevatorių, treti – į parako sandėlį“[6]. Nepaisant to, pastato atsiradimas mieste sutiktas džiaugsmingai. Rašyta, kad ligonių kasos „antra po Lietuvos Banko Panevėžy įstaiga, kuri turės puošnius rūmus“[7].

Šiame pastate ligonių kasos veikė iki Lietuvos nepriklausomybės pabaigos. Nacistinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu pastatas priklausė gestapui, o sovietmečiu pastate veikė įvairios sveikatos apsaugos įstaigos[8]. Tarpukariu iškilęs pastatas XX a. 7-9 dešimtmečiais plėstas. Prie pastato dalies Anykščių g. buvo pastatytas analogiškos išorinės raiškos priestatas. Dėl to pastatas įgavo dabartinį „U“ raidės formos planą. 1984 m. prie pastato dalies Respublikos g. buvo pastatytas stačiakampio formos, didesnio tūrio triaukštis korpusas, kuriame veikė moterų poliklinika[9]. Naujasis pastatas gana įdomiai atliepia gretimo, tarpukariu statyto ligonių kasų pastato išraišką – jame taip pat dominuoja siaurų langų ritmas, o bendrą kompoziciją paįvairina kampe įkomponuota plastiška prieangio dalis.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, senajame tarpukariu statytame pastatė vėl įsikūrė ligonių kasos. 2014 m. pastatas įtrauktas į kultūros vertybių registrą.

Evaldas Vilkončius