Rezultatai pagal užklausą: Laikotarpis - Sovietmetis
Visuomeninis prekybos centras „Šeškinė“ (k.k.v.r. 15950) (0)
Adresas: Vilniaus miesto sav., Vilniaus m., Šeškinės g. 26, 28, 30, 32
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Kęstutis Pempė, Gytis Ramunis, Giedrė Teresėlė Dindienė, Gediminas Baravykas
Stiliai: Postmodernizmas
Metai: 1983 - 1984
Regionas: Vilnius
Laikotarpis: Sovietmetis
Architektūros šakos: Architektūra, Statinių kompleksas, Prekybinis
Medžiagos: Mūras (plytų), Gelžbetonis
Nuotraukos: 24
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)

Vėlyvuoju sovietmečiu įvyko pokyčių dominuojančioje pakopinės gyventojų aptarnavimo sistemos sampratoje. Masinis jos taikymas iš dalies sprendė gyvenamojo būsto klausimą, bet suniveliavo daugelio miestų charakterį. Imta ieškoti įvairesnių variantų ir jų realizavimo būdų. Vienas iš pasiūlytų sprendimų – koncentruoti kuo didesnį visuomeninių aptarnavimo objektų kiekį gyvenamojo rajono centre ir stambinti prekybos centrus[1].

Tokį kelią pasirinko ir Šeškinės visuomeninio centro autoriai, abipus Ukmergės g. sukomponavę stambų koncentruotą visuomeninį branduolį su prekybos centru, taupomąja kasa, buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatu, vaikų klubu, maitinimo įstaiga, poliklinika, kino teatru, neįgyvendinta biblioteka[2].

Prekybos centras ženklino naują požiūrį į mikrorajono visuomeninio centro erdvinį komponavimą, kuomet modernizmui būdingus objektus su priešais išsidėsčiusiomis aikštėmis keičia sudėtingi kompleksai su labiau intravertiška vidine struktūra ir sofistikuota erdvine kompozicija; pastatai iš „daiktų erdvėje“ virsta „erdvę koncentruojančiais“ objektais. „Šeškinė“ sukomponuota kaip iš atskirų fragmentų sudarytas kompleksas, formuojamas pėsčiųjų takų sistemos su centrine vidaus aikšte. Akcentuotas objekto pasiekiamumas: į jį sueina pėsčiųjų srautai iš viso rajono, pastato parterio lygyje numatyta daug įeigos vietų; taip pat, kadangi objekte koncentruota daug dviejuose aukštuose išdėstytų prekybos ir paslaugų taškų, - į antrą aukštą veda aikštę juosianti galerija. 

Objekto architektūra taip pat žymėjo ir besikeičiančią meninę raišką, sąlygojusią rafinuotai sudėtingą formodarą, įvardintą kaip metaforišką ir ženklišką, bet taip pat – ir kaip sunkiai skaitomą ar net drastišką[3]. Galima įžvelgti ir postmodernizmui būdingų tradicinių komponavimo priemonių ir istoristinių elementų: prekybos centras savaip interpretuoja Vilniaus senamiesčio kompozicijos bendruosius bruožus: praėjimus-gatves, aikštę su dekoratyviniu baseinu ir bokštu-laikrodžiu. Visi šie elementai - bokštas, tilteliai, galerijos, arkos, įeigos, – siekia susmulkinti ir humanizuoti bendrą mastelį.

Kompleksas buvo įvertintas įvairiose peržiūrose bei apdovanotas 1986 m. SSSR Ministrų tarybos premija. Taip pat, praėjus vos metams po realizacijos, 1985 m. objektas buvo pripažintas vietinės reikšmės architektūros paminklu[4], tapęs turbūt greičiausiai įpaveldintu architektūros kūriniu šalyje. Tačiau po Nepriklausomybės vėliau pastato vertingosios savybės ir jų pobūdis nustatyti nebuvo[5]. 2009 m. kovo 15 d. avarijos metu nugriuvo dalis galerijos ir jas laikančių kolonų; neapibrėžtas objekto teisinis statusas neleidžia tikėtis adekvačios rekonstrukcijos ir eksploatacijos. Kompleksas tapo dar viena sovietmečio pastatų trajektorijos nuo saugojimo iki nykimo iliustracija.

Martynas Mankus



[1] Ziberkas, Leonidas Pranas. Šeškinės visuomeninis prekybos centras: tarp praeities ir ateities. Urbanistika ir architektūra, 2004, XXVIII tomas, nr. 3 priedas, p. 117–122.

[2] Balčiūnas, Vaclovas. Šeškinės prekybos ir paslaugų centras. LTSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, T.1. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p. 470–471.

[3] Kulikauskas, Paulius. Šeškinės centras – bendravimas su žaviu kaprizingu vaiku. Statyba ir architektūra, 1986-06, p. 10–12.

[4] Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978-1990 m.). Vilnius: Savastis, 1993.

[5] https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/04BF16A7-A7A1-4DD9-A496-DB4B91518BD7