Objektas laikomas vienu pirmųjų ir ryškiausių postmodernizmo architektūros pavyzdžių Lietuvoje. Atsakymą, kodėl būtent šiai tuomet naujai tendencijai priskirtinas šis pastatas, architektas Audrius Ambrasas komentavo taip: „nes langų juostas vėl pakeitė tiesiog proporcingos angos sienoje, pastatas „nebeskrenda“ o tvirtai stovi ant žemės, sąmoningai formuojamos humaniškos prieigų erdvės, atraminės sienos įgauna ir meninę išraišką bei tampa neatskiriama statinio architektūros elementu, atsiranda tarsi istorinių reminiscencijų - bokštas, šaudymo angos sienoje, senamiesčio gatvelių vingiai ir kiemeliai, siauri praėjimai, sukti laiptai...[1]“. Galima pridurti, kad raudonų plytų pastatas su antena kontekstualiai atliepė gretimą panašios apdailos termofikacinės elektrinės kompleksą su kaminais, laiptuotos pastato formos buvo artimos postmodernistizmo formodarai, o bendra pajauta primena italų La Tendenza raišką ir architekto Aldo Rossi kūrybą.

Autoriai pastato projektavimą prisimena kaip sklandų procesą. Objekto vieta (nuo kitų pastatų nutolęs sklypas urbanistiškai neapibrėžtame kontekste) ir funkcija (paprastas administracinis pastatas), atrodytų, didelių reikalavimų nekėlė. Architektų sprendimas buvo maksimaliai paprastas ir išraiškingas: išilgintas tūris su per vidurį perpjauta įėjimo „arka“, akcentuota plastiškų formų susirinkimų salės. Kalbant apie pastato vertę, galima pridurti ir įtakos kriterijų: pastatas buvo gerai įvertintas vietinėje ir sąjunginėje spaudoje[2], pripažintas tarp geriausių 1987 m. SSSR architektūros kūrinių[3]. Objekto raiškos naujumas ir formos išgryninimas imponavo daugeliui to meto jaunųjų architektų (apie tai yra užsiminę Audrys Karalius, Audrius Ambrasas, Linas Janėnas). 2015 m. sklypą su pastatu pardavė Turto bankas, o naujieji savininkai nerado būdo integruoti objektą į numatytą statyti biurų kompleksą[4], kas išprovokavo platesnes diskusijas apie postmodernizmo architektūros vertę[5]. 2017-03-26 pastatas nugriautas.

Martynas Mankus