Architektūros istorinėje aplinkoje raiška plėtojosi atitinkamai bendram konteksto suvokimui – vėlyvuoju sovietmečiu retėjo objektų, pasižyminčių indiferentišku arba kontrastingu santykiu su kontekstu. Kaip teigia šią temą išsamiai analizavusi Eglė Navickienė, po „blogiausio naujos architektūros santykio su istorine aplinka santykio“ 1962-1969 m., sumažėjo tipinių, autonomiškų ir kontrastu besiremiančiu santykiu su aplinka objektų, išsiplėtė jų tipologinė ir stilistinė įvairovė; „be to, 8-ajame dešimtmetyje Lietuvą pasiekė postmodernios architektūros, paremtos istorine tradicija, idėjos. Tai sudarė prielaidas kokybiniams poslinkiams kuriant naują architektūrą istorinėje aplinkoje[1]“. Tokia raiška rodo vietos kultūros paminklų apsaugą reglamentuojančių dokumentų, lokalinių sociokultūrinių procesų ir architektūrinių krypčių persidengimą su globaliomis tendencijomis.

Prieš pat Nepriklausomybę suprojektuotas pastatas priklauso laikotarpiui, pasižymėjusiam naujo santykio su kontekstu paieškomis. Jį sukūrusi jaunų architektų grupė užsitarnavo pasitikėjimą įgyvendinant panašios raiškos objektą gretimame kvartale (daugiabutis gyvenamasis namas Šv. Mikalojaus / Žemaitijos g. kampe). Naujas pastatas ant istorinių rūsių plane atkartoja jų senąją struktūrą, o išorėje pateikia ištisą istoristinių formų ir elementų kaleidoskopą: rustuotą pirmą aukštą, karnizus, balkonėlius, kontrastingo dydžio langus, cilindrinį fasado elementą, o visą pastatą vainikuoja prizminis vidaus laiptinės įstiklinimas. Sudėtinga vidinė pastato struktūra nulėmė ir  tokiam pakankamai mažam objektui neįprastai sofistikuotą interjerą su įvairiomis erdvėmis per kelis aukštus bei apgalvotomis detalėmis – fontanėliu, arkadomis.

Martynas Mankus