Kalniečiuose, stambiame Kauno mikrorajone (1983 m. SSSR Ministrų tarybos premija) tarp eilės tipinių švietimo ir ugdymo įstaigų, pagal individualius projektus pastatyti keli prekybos centrai, tarp kurių išsiskiria „Kalniečiai“, tuomet laikyti bene didžiausiu tokios tipologijos objektu Baltijos šalyse[1].
Objektas, projektuotas panašiu metu kaip „Šeškinė“ Vilniuje, pasižymėjo ir panašiomis idėjomis bei komponavimo principais. Prie gatvių sankryžos stovintis objektas yra tarsi vartai į gyvenamąjį mikrorajoną, o „porėta“ komplekso struktūra leido praeiti kiaurai keliomis kryptimis. Pastatas interpretuotas kaip nedidelis mikro-miestas su vidiniu pasažu, eile įėjimų, daugybe vidinių lygių perkritimų ir laiptų, - ir kaip tam tikra antitezė homogeniškai gyvenamojo rajono aplinkai. Kompleksą papildo skulptūriški elementai: dekoratyvūs kubai virš laiptinių, kaskadinis baseinas su meniniu akcentu (skulpt. Robertas Antinis jaunesnysis). Išraiškingumo siekta ir tuo metu prieinamomis minimaliomis priemonėmis: gatvių fasadams pasirinkta geltonų plytų mūras, vertikaliai sukabintos tipinės sieninės plokštės.
Objektas atrodė pakankamai neįprastas ir, jį pabaigus, neretai kritikuotas: dėl daugybės peraukštėjimų, į taros supirkimo punktą vedančių monumentalių lauko laiptų, orientaciją sunkinančių veidrodinių paviršių. Vis dėlto, būtent toks buvo autoriaus siekis – sukurti senamiesčio gatvelių labirintus primenančią erdvinę struktūrą. Pastato likimas Nepriklausomybės laikotarpiu iliustruoja architektūros funkcinės kaitos iššūkius: vidaus struktūra su didžiuliais sandėliais, skaidymas į mažesnius prekybinius vienetus neatitiko šiuolaikiniams prekybos pastatams taikomų reikalavimų. Objektas daug kartų rekonstruotas, išvaizda ženkliai pakitusi.
Martynas Mankus
[1] „Kalniečių“ visuomeninis prekybos centras. Kauno architektūra. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 234-237