Vilniaus gatvė – pėsčiųjų alėja Šiauliuose (Išlikęs) (0)
Adresas: Šiaulių m. sav., Šiaulių m., Vilniaus g.
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Virginija Taujanskienė, Vilius Puronas, Rimantas Kačinskas, Valentinas Mazuronis, Virgilijus Kačinskas
Stiliai: Postmodernizmas
Metai: 1974 - 1986
Regionas: Šiauliai
Laikotarpis: Sovietmetis
Architektūros šakos: Urbanistika, Gatvė
Nuotraukos: 11
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)

Ideologizuotos viešosios erdvės kontekste vėlyvuoju sovietmečiu atsiranda įdomus fenomenas – pėsčiųjų gatvė (naujų gatvių formavimas arba senų rekonstravimas): Šnipiškių g. dešiniajame Neries krante Vilniuje (A. ir V. Nasvyčiai, 1965-1968 m.), Laisvės alėja Kaune (arch. A. Paulauskas, V. Paleckienė, 1977-1982 m.),  Vilniaus gatvės Kaune rekonstrukcija (arch. J. Palys, S. Gudienė, 1985 m.), kaip precedentas kurti humaniškesnes ir intymesnes erdves. Tokia pėsčiųjų gatvės (arba ištisos zonos) samprata XX a. antroje pusėje atsiranda kaip anti-modernistinis, klasikinės urbanistinės miesto struktūros elementas.

Tarp šių projektų išsiskiria Vilniaus gatvės Šiauliuose rekonstrukcija. Gatvė projektuota dviem etapais: 1974-1984 m. (architektė Virginija Taujanskienė, dizaineris Vilius Puronas) ir 1984-1986 m. (architektai Rimantas Kačinskas, Valentinas Mazuronis, Virgilijus Kačinskas). Gatvė sovietmečiu įvardinta pirmąja SSRS pėsčiųjų gatve bei 1984 m. apdovanota TSRS Ministrų Tarybos premija už I-ąjį įgyvendinimo etapą. Aišku, savaiminių pėsčiųjų zonų būta ir anksčiau (pavyzdžiui, pokariu suformuota Mažvydo alėja Klaipėdoje), bet Šiauliuose pirmąkart buvo specialiai suformuota pėsčiųjų gatvė su visuomeniškais pirmaisiais aukštais, suplanuota mažosios architektūros ir želdynų sistema.

Darbai prasidėjo 1975 m. vasarą 900 metrų Vilniaus g. atkarpa rekonstravus į pėsčiųjų bulvarą[1]. Keičiant gatvės kaip transporto arterijos įvaizdį gatvės viduryje buvo sukomponuotos mažosios architektūros kompozicijos (klombos, suoliukai ir kt.). Tai vienas pirmųjų pavyzdžių Lietuvoje, kur erdvę formavo ne tik pastatai, bet ir specialiai suprojektuota vizualinių ženklų sistema: tūrinė reklama, gatvės dizainas (šviestuvai, suoliukai, net vandens nutekėjimo grotelės ir komunikacinio mazgo dangčiai), metalo plastika, fasadų grafika. Vizualiniais akcentais prisodrintoje gatvėje ženklams ir simboliams tenka svarbiausias vaidmuo.

Kaip teigė urbanistas Algimantas Miškinis, „retro stiliumi buvo dekoruotos neišraiškingų pastatų sienos ir stilizavimo metodu sukurta vaizdinga viduramžiškos vizualinės informacijos sistemos asociacija“[2]. Bulvaro inovatyvus estetinis artikuliavimas ir komunikatyvumas išskyrė jį kaip ženklišką ir socialiai reikšmingą projektą. Vilniaus pėsčiųjų gatvės atvejis nesietinas su Vakarų postmodernizmui būdingoms techninėmis inovacijomis. Nauja čia buvo erdvės dekoravimas ir simbolių taikymas, kuriantis emocinį turinį, – betarpišką, sugestyvų, įtraukiantį, sėkmingai įvietinantį tradicijas. Nors pėsčiųjų gatvės susiformavimą sąlygojo politiniai bendrojo plano sprendiniai, jo semantinį turinį daugiausia formavo vizualinė terpė. Kita vertus, erdvės formantų laikinumas buvo akivaizdus, todėl daugelis elementų neišliko. Sekantys rekonstravimo etapai pratęsė panašų erdvės formavimo vizualiniais ženklais kelią.

Martynas Mankus



[1] Puronas, Vilius. Šiaulių miesto vyriausiojo dailininko, dizainerio Viliaus Purono ataskaitinė-jubiliejinė paroda "Mūsų miestas - mūsų namai" : proceso dizainas. "Šiaulių miesto estetinė terpė, 1974-1987 m." (katalogas), 1987. Šiauliai: Titnagas.

[2] Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 122