Kultūros namai sovietmečiu buvo vienu reprezentatyviausių mažųjų miestelių statinių tipų[1]. Iškėlus esminį politinį tikslą, panaikinti skirtumą tarp miesto ir kaimo (taip pat ir architektūros pagalba), kultūros namams buvo skirta visuomenės kultūrinio ir ideologinio švietimo funkcija. Specifiniai reikalavimai buvo keliami ir jų vietai bei reikšmei urbanistinėje struktūroje, bei architektūros išskirtinumui, – jie „dislokuotini prie aikščių; išimtinais atvejais, jei aikštės per mažos ar kapitališkai užstatytos, gali būti statoma greta aikščių, užtikrinant glaudų vizualinį-kompozicinį ryšį tarp objekto ir aikštės. (...) Jei miestelyje nėra istorinės-architektūrinės dominantės arba ji neturi įtakos aikštės formavimui, kultūros namai, kaip svarbiausias gyvenvietės akcentas, statomi kompoziciniu atžvilgiu svarbiausioje aikštės vietoje“[2].
Analizuojant sovietinį kaimo vietovių urbanistinį palikimą, išskiriami du periodai: iki 1960 m. ir 1960-1990 m.[3] Pirmasis periodas įkūnija pakankamai fragmentuotą, skubotą ir atsitiktinį užstatymą. Antrasis etapas atspindi situaciją jau paruošus rajoninio planavimo schemas: to laikotarpio užstatymas labiau apgalvotas ir apspręstas techno-ekonominių ir socialinių faktorių, jis atspindi ir kiek pakitusią miestelių ir kaimų erdvinio vystymo strategiją. Būtent su antruoju periodu siejamas tipinių projektų atsisakymas, keičiant juos individualiais projektais. Indiferentišką ar neutralią architektūrą keičia į etninės architektūros formas besiorientuojanti raiška, vėlyvuoju sovietmečiu įgavusi ir nemažai išraiškingų ir kartais postmodernių formų (Debeikiuose, Gaurėje, Juknaičiuose, Punioje, Trakuose ir kt.).
Dalis tokių objektų vėlyvuoju sovietmečiu tapo komponuojami kaip nedideli urbanistiniai kompleksai, o jų išskirtinė istoristinė raiška semantiškai primena nedidelius istorinius dvarus. Tokiu principu vadovaujantis, suprojektuotas Skapiškio kultūros centras. Objektas išdėstytas centrinėje miestelio dalyje ties dviejų pagrindinių gatvių sankryža, ir buvo suplanuotas kaip nuosavą aikštę formuojantis kompleksas, į savo kompoziciją įtraukiantis ir istorinę varpinę (realizuota tik dalis komplekso); prie pastato derinti ir mažosios architektūros elementai: autobusų stotelė, informacinis stendas. Autorius teigimu, pastato architektūrą įtakojo ir klasicistinė Skapiškio bažnyčia, kultūros namuose stengtasi pritaikyti jos frontonų elementus. Vėliau pastatas apšiltintas ir aptinkuotas; greičiausiai, dėl savo kompaktiškumo ir vietos bendruomenės iniciatyvumo išlaikė savo formas ir funkcijos gyvybingumą.
Martynas Mankus
[1] Petrulis, Vaidas. Kultūros namai kaip socialistinės LIetuvos kaimo modernizacijos elementas. Journal of Architecture and Urbanism. 2012, t. 36, nr. 3, pp. 161–169.
[2] Pranckūnas E. 1978. Kultūros namai šiandien ir rytoj. Kultūros barai 1978-08, p. 5.
[3] Ramanauskas, R., Dringelis L. The Inheritance of the Soviet Period: should It be Evaluated? Journal of Sustainable Architecture and Civil Engineering, 2013, nr. 4(5), p. 7