Nors ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Panevėžyje buvo ne viena pradinio ugdymo įstaiga, bet dauguma jų veiklą vykdė menkai tam pritaikytose, dažniausiai nuomotose patalpose[1]. „Neturėjimas žmoniškų patalpų mokykloms“ ypač pradinėms, buvo laikomas vienu svarbesnių to meto Panevėžio trūkumų[2]. Nepaisant to, kad problemos aktualumas buvo suprastas, nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio mieste pavyko pastatyti tik du naujus pastatus, skirtus pradiniam mokymui. Tad ir toliau daugumai miesto pradinių mokyklų teko dirbti prastose patalpose.

Itin sunkiomis sąlygomis veikė miesto 3-oji pradinė mokykla. Ji nuomojosi patalpas, kuriose sąlygos mokymui nebuvo tinkamos – „mokinių suolai sulūžę, mokytojos vietoje kėdžių vartoja medžių kalades“ ir t.t.[3] Tad siekiant išspręsti tokią problemą, kilo iniciatyva šiai mokyklai pastatyti naują, visapusiškai pradiniam mokymui pritaikytą šešių klasių pastatą. Jo projektavimas buvo patikėtinas tuometiniam Panevėžio miesto inžinieriui Antanui Gargasui.

Pastatui vieta parinkta toliau nuo miesto centro – Ukmergės gatvės gilumoje. Dalį statiniui skirto sklypo užėmė „pavyzdinga sporto aikštelė“[4]. Objekto statyba pradėta 1935 m. pavasarį, o baigta, kaip rašyta to meto spaudoje, tų pačių metų gruodį[5]. Vis dėlto, išorės tinkavimo ir vidaus įrengimo darbai užtruko iki 1936 m. vasaros[6]. Juos užbaigus, naujame pradinės mokyklos pastate, kurio statyba kainavo apie 260 tūkst. litų[7], įsikūrė miesto 3-oji pradinė mokykla.

Tai dviejų aukštų su rūsiu, beveik taisyklingos „U“ raidės formos plano statinys, kurį sudaro trys stačiu kampu sujungti stačiakampiai korpusai. Sienos statytos iš plytų mūro, pamatams ir rūsiui naudotas betonas, o perdangoms – gelžbetonis. Išorėje dominuoja aiškios geometrinės formos ir plokštumos, griežti tūriai, linijų žaismas, o tai byloja apie modernizmo estetikos įtaką. Išraiškingumu išsiskiria išsikišusi centrinė pastato dalis, kurioje dominuoja smulkus bei ritmingas skaidymas horizontalių ir vertikalių langų eilėmis su tarpais. Pagrindinį fasadą pabrėžia jo centre esantis įgilintas lenktų formų portalas, raižytas reljefinėmis juostomis. Pastato šoninių dalių išorė kiek paprastesnė – vyrauja plačių langų eilės bei lygios plokštumos. Tokią kompoziciją papildo pagrindiniais šoninių dalių akcentais tapusios išsikišusios laiptinės. Viršutinę pastato dalį vainikuoja plati profiliuoto karnizo juosta ir aukštas šlaitinis stogas, kuris buvo dengtas molinėmis čerpėmis. Visos šios savybės kūrė šiuolaikiško ir modernaus švietimui skirto pastato įvaizdį.

Mokykla pasižymėjo ne tik modernia išore, bet ir vidumi. Kreipiant dėmesį į higieną, buvo įrengtas vandentiekis, centrinis šildymas ir dušai[8] – patogumai, kuriais to meto Lietuvoje galėjo džiaugtis dar ne visi nauji tokios paskirties objektai. Be klasių, pastate skirtos patalpos ir salei, rūbinei, muziejui, mokslo priemonėms, skaityklai, darbo klasei, mokytojams bei sargui. Visos šios patalpos jungtos vienpuse koridorine jungtimi. Šiuolaikiška  buvo ir tai, kad pastate taikytas patalpų skaidymo pagal funkciją principas. To pasėkoje klasės buvo patalpintos pastato gilumoje, viename iš šoninių korpusų (po dvi kiekviename aukšte) – t.y. toliau nuo kitų patalpų. Kitos paskirties patalpos išdėstytos likusiuose pastato korpusuose.

Žvelgiant į situacijos planą matyti, kad klasių korpusas orientuotas į pietų-rytų kryptį – turbūt siekiant, kad į klases per plačius langus dienos metu patektų kuo daugiau natūralios šviesos. Dėl visų šių savybių pastatas tuo metu laikytas moderniausiu švietimui skirtu objektu ne tik mieste, bet ir visoje Panevėžio apskrityje[9].

Pastatas, kuris sovietmečiu pastačius naują dviaukštį priestatą išplėstas, iki šiol yra naudojamas pagal pirminę paskirtį.

Evaldas Vilkončius

2020-03-26