Evangelikai liuteronai Šiaulių paviete pradėjo kurtis jau XVII–XVIII a. Sąlygos liuteronų bendruomenei Šiaulių ekonomijoje ir Šiauliuose didėti atsirado XVIII a. antrojoje pusėje, kai 1765–1780 m. jos administratoriumi buvo paskirtas Antanas Tyzenhauzas (1733–1785) ir jis ėmėsi ūkinių reformų – steigė palivarkus, manufaktūras. Pasak kun. Emanuelio Distono, į Šiaulius tokiu būdu buvo pakviesti audėjai iš Silezijos, mieste apie 1772 m. pradėjo formuotis liuteronų vokiečių bendruomenė, jie gyvenimui įsikūrė naujai pastatytuose mūriniuose namuose Fabrikų g. Abiejų Tautų Respublikos (ATR) karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798/1764–1795) 1793 m. suteikė privilegiją maldos namams steigti, dovanojo didelį mūrinį namą ir 4 akrų dydžio žemės sklypą. Po trečiojo ATR padalijimo 1795 m. ši valda su namu perėjo grafo Zubovo nuosavybėn[1].

Šiaulių bažnyčia (toliau – ELB, kitaip dar vadinta Vokiečių bažnyčia, lat. Šauļu baznīca) nuo pat įkūrimo XVIII pab. iki uždarymo 1944 m. turėjo parapijos teises ir jai buvo priskirta aptarnauti didelę Šiaulių apskritį (150 mylių² su 13 000–15 000 „sielų“)[2]. Šiaulių parapijai iki 1932 m. priklausė filijinės Žagarės, Alkiškių, Mažeikių, Radviliškio (Bethaus in Radsiwilischki), Pabalvės mūrinė koplyčia (Walkapelle in Marylin-Pobolwjany), Kuršėnų kapinių medinė koplyčia (Friedhofskapelle in Kurschany), ir kt. maldos namai dvaruose (Pakruojis, Daunorava), nurodoma parapijai priklausius 23 dvarus, pastoratas kartu ir rezidencija buvo Saunorių dvare (dab. Akmenės r.). Iki I Pasaulinio karo šioje parapijoje registruota 10 000 parapijiečių („sielų“), o 1917 m. – 8 000, aptarnavo 1 kunigas[3]. 1933 m. iš Latvijos atvykus karininkui kun. Gustavui Augustui Rauskiniui (1902–1979/1933–1979) parapija buvo padalinta į Šiaulių (su Mažeikių ir kt. filijomis) ir Alkiškių (su Joniškio ir Žagarės filijomis)[4]. 1862 m. Šiaulių mieste registruoti 83, o apylinkėje – 417 evangelikų liuteronų parapijiečiai, pamaldos vykdavo 14 kartų į metus[5], 1909 m. nurodoma bažnyčioje esant 200 sėdimų vietų, pamaldos vyko 15 kartų į metus[6]. Ataskaitoje už 1917 m. nurodoma, kad Šiaulių bažnyčia yra akmeninė, geros būklės, talpino 400 žmonių[7]. Minimi vargonai, kurių vertė 400 rublių.[8] Iš 1924 m. mišių grafiko matyti, kad mišios kartą į mėnesį vyko latvių-vokiečių kalbomis, atskirai konfirmacijos latvių ir vokiečių kalbomis[9] (aptarnavo kun. Teodoras Kupferis). Jis taip pat rūpinosi Šiaulių vokiečių vidurinės mokyklos atidarymu 1922 m., buvo jos direktoriumi ir mokytoju[10].

Pirmosios Šiaulių bažnyčios vieta iki šiol buvo nenustatyta. Alkiškių ELB archyve (AELBA) saugomas 1800 m. rugsėjo 15 d. dokumento nuorašas apie grafo Zubovo valdytojo Povilo Semionovo (Motiejaus) dovanojamą sklypą su mūriniu pastatu Fabrikų g. (dab. Vilniaus). Nurodoma jį esant trečiu kairėje pusėje nuo Mintaujos plento ir Fabrikų g. sankryžos: na Fabrycznoy ulicie kamieney dom jeduczy ot Mitawy po lewey storonie ot uhła tretij[11]. Tai galėtų būti pastatas dab. Vilniaus g. 136. Čia 2006 m. atliekant archeologinius tyrinėjimus, po akmenų grindiniu, prie pastato pamato, buvo aptiktas tiksliau nedatuotas moters kapas[12]. Kapavietės įrengimo aplinkybės nėra aiškios, tačiau gali būti siejama su šioje vietoje buvusiais liuteronų maldos namais. Kaip galėjo atrodyti dovanotas namas byloja ŠAM saugoma XX a. pradžia datuojama nuotrauka[13]. Tokie tipiniai mūriniai barokinio stiliaus namai tarp 1765–1780 m. buvo statomi ne tik Šiauliuose (neišliko), bet ir Gardine (išliko), Tyzenhauzų valdytuose Pastovyse (dab. Baltarusija, išliko). Minėtas pastatas maldos namams tarnavo iki pat naujos bažnyčios pastatymo XIX a. viduryje. Šiaulių miesto 1860 m. plane šioje vietoje pažymėta laikina pravoslavų cerkvė[14].

Liuteronų bendruomenei Šiaulių apskr. augant iškilo poreikis naujų bažnyčių statybai. Naujai paskirtas kunigas Aleksandras Davidas Emanuelis Distonas (Alexander David Emanuel Diston, 1805–1905/1842–1895) netrukus ėmėsi darbų. Per trumpą laiką: 1848 m. iškilo Joniškio, 1848–1850 m. – Žagarės (Senojoje), 1851–1854 m. – Šiaulių ir 1860–1865 m. – Alkiškių mūrinės liuteronų bažnyčios[15]. Šiaulių bažnyčios projektas buvo patvirtintas Sankt Peterburge (saugomas Rusijos valstybės istorijos archyve Sankt Peterburge), kertinis akmuo pašventintas 1851 m. gegužės 24 d., oficialiai 1854 m. gruodžio 21 d. pašventino Kuršo general-superdintendentas Karlas Liudvikas Vilpertas[16] (1842–1861, Carl Ludwig von Wilpert, 1786–1861)[17]. Bažnyčios statybą aukomis rėmė Šiaulių smuklininkas Karlas Noltegė (1836 m., 1500 rub.), Volanskis (100 rub.), vaistininkas Šeferis, 1848 m. sklypą naujos bažnyčios statybai tos pačios Fabrikų gatvės (dab. Vilniaus) gale dovanojo sutuoktiniai Balhauzai iš Šiaulių, už 550 rub. buvo parduotas senasis pastatas aludariui Hiršai Markusui Hurvicui, parapijiečiai papildomai surinko lėšų ir statybinių medžiagų už 1000 rub. Tad viso buvo surinkta virš 4000 rub. Be to Juknaičių dvaro savininkas baronas Julius fon der Roppas (Julius Carl George von der Ropp, 1811–1877, Pakruojo dvaro savininko, kolekcininko Teodoro sūnus[18]) į statybvietę pristatė 500 t (?) kalkių, 60 tašytų rastų, šias medžiagas dovanojo Lygumų dvarininkė Boufal[19].

Kun. T. Kupferis (*1869/1904–1941) taip aprašo naujosios Šiaulių bažnyčios atsiradimą: „Šiaulių parapija irgi neturėjo tinkamos patalpos pamaldoms. Turimas namas buvo mažas, tamsus ir priaugusi parapija jame netilpo. 1848 m. ponai Balhausai dovanojo sklypą bažnyčiai statyti dabartinėje Vilniaus g-vėj. Parapija labai susidomėjo šituo reikalu ir aukojo apie 1000 rublių grynais pinigais ir statybos medžiagas. Seni namai buvo parduoti. 1854 m. komisija priėmė naujai pastatytą bažnyčią. 1855 m. divizijos generolo Korfo įsakymu buvo surinkta tarp jo divizijos karininkų pinigų vargonams, kurie tais metais bažnyčioje buvo pastatyti“[20].

Kun. E. Distonas rašo: „Nors parapijai Šiauliuose priklausė Semionovo dovanotas namas, kur buvo laikomos mišios, tačiau pastatas buvo senas, o patalpos buvo ant tiek tamsios, kad apsiniaukusią dieną tik prie lango sėdintys galėjo skaityti, nekalbant apie tai, kad langai buvo žemai, gatvės praeiviai uždengdavo pusę lango. [...] Po to kai buvo suvežtos visos statybinės medžiagos ir iš Sankt Peterburgo gautas patvirtintas projektas 1851 m. gegužės 24 d. buvo pašventintas mūsų bažnyčios pamatinis akmuo sutuoktinių Balhauzų dovanotame sklype. Statybos darbai vyko sklandžiai pagal numatytą planą ir 1854 m. gruodžio 21 d., po to kai pastatą priėmė Kauno statybos komisija, naująją mūrinę bažnyčią pašventino Kuršo general-superintendentas ponas Vilpertas. 1855 m. bažnyčioje iš suaukotų lėšų, kurių rinkimą tarp savo divizijos karininkų organizavo generolas fon Korfas, įrengti gražūs vargonai su 6 registrais, juos įrengė meistras Hermanas iš Liepojos“[21] [vertimas iš latvių kalbos E.V.].

Vėliau bažnyčia ne kartą buvo remiama mecenatų, remontuojama, tvarkoma teritorija. 1857 m. tas pats baronas Julius von der Roppas padovanojo 12 giesmynų[22]. 1870 m. pavasarį sklypas atitvertas lentų tvora[23]. 1879 m. bažnyčia kapitaliai suremontuota: uždengtas naujas gontų stogas, iš vidaus ir lauko naujai pertinkuota, perdažytas altorius, choro baliustrada, suolai, langai, durys, vargonai[24]. 1885 m. perdažyta išorė ir vidus, taisytas prakiuręs gontų stogas[25]. 1888 m. bažnyčia įsigijo paauksuotą metalinį sietyną, šventoriaus tvora pertvarkyta – nuo gatvės pusės [Vilniaus] pastatyti mūriniai stulpai, dengti skarda, tarpai sujungti lentine tvora, įrengti metaliniai varteliai. Taip pat Šiaulių geležinkelio stoties viršininko žmona Alvynė Fibė padovanojo Šiaulių bažnyčiai didelį sidabro-platinos krikšto indą su citata iš Biblijos: „Leiskit vaikelius pas mane, netrukdykite, nes jiems priklauso Dievo karalystė“, indo vidinėje pusėje, ant dugno buvo pavaizduota Apvaizdos akis (Vorbestimung), po ja spinduliuose sklendžiantis balandis[26]. 1891 m. senoji tvora pakeista nauja[27].

1937 m. Šiaulių turgus buvo perkeltas į naują vietą, dab. Vilniaus ir Žemaitės g. sankryžoje, greta Šiaulių evangelikų liuteronų bažnyčios. 1944 m. rugpjūčio mėn. darytose aeronuotraukose[28] matyti, kad per karą ši Šiaulių miesto dalis su bažnyčia lyginant su likusia centrine dalimi nenukentėjo, tik sienos buvo išvarpytos kulkų. Bažnyčia 1944 m. dar funkcionavo (kun. dr. Darius Petkūnas nurodo, kad 1944 m. rugpjūčio 30 d. dar veikė[29], tikriausiai, pasak tyrėjo, ji buvo uždaryta 1944 m. pabaigoje arba vėliausiai 1945 m. rudenį, pasak kitų šaltinių uždaryta 1944 m.[30]), buvo suremontuota. Joje po uždarymo buvo įkurtas karinis sandėlis. 1947 m. rugsėjo 5d. Šiaulių miesto DŽDT sprendimu bažnyčios pastatas buvo perduotas priešlėktuvinės apsaugos tarnybai. 1951 m. pastatas perduotas Šiaulių m. komunaliniam skyriui, namų ūkio valdybai, Namų valdybai Nr. 1. 1954 m. sausio mėn. 19 d. pastatas perduotas į LTSR  Kultūros ministerijos „Aušros“ muziejaus balansą (pasak kitų šaltinių, 1950 m. rugpjūčio 11 d. – 1958 m. joje buvo perkelti Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondai[31]). 1954 m. balandžio mėn. 20 d. priimtas sprendimas bažnyčios pastatą ir aplink jį esantį žemės sklypą perduoti Valstybinei prekybai, universalinės parduotuvės statybai. 1960 m. pradėjus statybos darbus Šiaulių evangelikų liuteronų bažnyčia buvo nugriauta (toks pat likimas ištiko ir buv. parapijos Joniškio, Žagarės maldos namus). Kadangi parapija nebeturėjo bažnyčios, pamaldos vyko rusų pravoslavų cerkvėje iki 1991 m.[32]

Parapijai priklausiusį 5,75 ha žemės sklypą su trobesiais šalia Tilžės gatvės (Tilžės g. 270 ) sovietų valdžia nacionalizavo. Šalia šios žemės buvo senos liuteronų kapinės, kurios po karo buvo labai nuniokotos[33].

Artėjant frontui 1944 m. Vismantų kaimo parapijiečiai (P.T.) gelbėjo Šiaulių ir Radviliškio liuteronų bažnyčių turtą – į kaimą buvo išvežti altoriaus balti uždangalai, 2 balto metalo (teigiama, kad sidabrinės) žvakidės, sidabro taurė, vargonėliai. Visa tai kurį laiką 1944–1958 m. tarnavo parapijiečių T. namuose atliekant apeigas (mišios, krikštas, konfirmacija, išpažintis) atvykus kunigui Jonui Degiui (Jānis Deģis, 1896–1973/1942–1958), vėliau perduota J.B. (tolesnis likimas nežinomas)[34].

Istorinių, kartografinių (Rusijos valstybės istorijos archyve Sankt Peterburge saugomas sudarytas projektas[35]), ikonografinių duomenų apie Šiaulių bažnyčią yra pakankamai. Skirtingai nei Joniškio bažnyčios atveju, čia turima daugiau vaizdų iš išorės (kaip ir Žagarės atveju). Geriau dokumentuota tik nepakitusi Alkiškių bažnyčia, kuri kartu su gerokai pakeistomis buv. Šiaulių apskr. evangelikų liuteronų parapijos Mažeikių, Radviliškio maldos namais pasiekė mūsų dienas. Šiaulių bažnyčia iškilo ant nedidelės kalvelės terasos (besileidžiančios ŠV kryptimi, H_Abs 127→123 m, žemiau buvo įrengta naujoji turgavietė). Ji buvo atitverta medine tvora su plytų mūro stulpais (1888 m.), patenkama per metalinius vartelius (1888 m.) nuo Vilniaus g. ir Aušros al., šventoriuje būta medinės karkasinės konstrukcijos varpinės, teritorija XX a. pirmojoje pusėje buvo apaugusi vešliais lapuočiais medžiais.

Pastatas priskirtinas istorizmo stiliui, buvo ištęsto stačiakampio plano, orientuotas ŠR–PV kryptimi, mūrinėmis tinkuotomis sienomis, kuklaus dekoro – pastato kampai ir šoniniai fasadai dekoruoti piliastrais (po 2), profiliuotais karnizais, langai – aukšti, pusapvalės arkos formos. Durų būta galiniuose fasaduose, jų angos – pusapvalės arkos formos, dvivėrės, filinginės, kukliai dekoruotos tekintomis apskritomis detalėmis, virš jų – pusapskritimio formos langas, palėpės apšvietimui virš durų įrengti papildomi apskriti langai, skliautai dekoruoti profiliuotu karnizu. Abejus frontonus užbaigė nedideli bokšteliai su kryžiais. Stogas – dvišlaitis, XIX a. buvo dengtas gontais, o XX a. – skarda.

Ernestas Vasiliauskas │2020 06 25