Žemaičių plento nutiesimas buvo svarbus veiksnys paskatinęs Raseinių modernizaciją paskutiniaisiais nepriklausomos Lietuvos metais. 1937 m. leidinyje „Iliustruotas pasaulis“ rašoma: „Raseiniai – vienas iš gražesnių apskrities miestų Žemaitijoje, pasižymintis ramumu. Ten nėra jokio judėjimo, to gyvumo, kokį galima pamatyti kituose mūsų apskričių miestuose. Tai kelių kaltė. Raseinių nesiekia nei viena geležinkelio linija, nepraeina joks plentas. Tačiau šiuo laiku, kada baigiama pravesti naujas plentas, Raseiniai atkunta, mieste statyba gyvėja, pats miestas puošiamas, dailinamas.“[1] Raseiniškiai netgi drąsiai teigė: „mes daromės Kauno priemiesčiu. Raseinius prie Kauno Žemaičių plentas taip priartina, kad kelionė lengvuoju automobiliu iš vieno miesto į kitą užtruksianti ne ilgiau, kaip iš Laivės alėjos nueiti pėsčiam į A. Panemunę.“[2] Autobusų stotis, reprezentuojanti naują, modernų pasaulį pasiekiantį iš sostinės plentu, kaip retas kuris Raseinių pastas buvo įtakota sostinės architektūrinių madų.

Modernių autobusų stočių tarpukario Lietuvoje nebuvo daug: 1930 m. nauja stotis duris atvėrė Ukmergėje, 1932 m. – Marijampolėje, 1939 m. – Palangoje. Raseiniuose 1937 m. iškilęs pastatas išsiskyrė detalių gausa ir puošnumu. Visas objekto korpusas suskaidytas stačiakampiais, tankiu linijų ritmu, modernumo suteikia kampiniai langai. Pažvelgus į archyvinę nuotrauką, kuriame objektas išlaikęs savo pirminę šviesią spalvą, stebina itin turtingas fasado šviesos ir šešėlių žaismas. Nors istorinei architektūrai būdingos skulptūrinės lipdybos čia nerasi, tačiau reprezentatyvumu pastatas nenusileidžia bet kuriam senųjų laikų objektui. Savo architektūriniu sprendimu pastatas artimas Kaune kūrusio architekto Broniaus Elsbergo kūrybai. Per ilgus dešimtmečius pastatas nebuvo esmingai rekonstruotas, todėl iki šių dienų puikiai išlaikė savo architektūrinį charakterį.

Vaidas Petrulis │2020 07 16