Pirmieji du autobusai Kauno miesto gatvėse pasirodė 1909 m., pirklio Geršono Levino iniciatyva[1]. Per kelis dešimtmečius ši naujovė palaipsniui išstūmė tradicinį susiekimą arkliais. 1929 m. įvykusias konkės laidotuves galime laikyti simboline miesto transporto modernizacijos data. Siekiant pagerinti ir atpiginti susisiekimo autobusais sąlygas 1934 m. žengtas dar vienas reikšmingas žingsnis –  Kauno miesto taryba nutarė, kad miestas pats turi įsteigti autobusų įmonę keleiviams vežioti[2]. Tačiau tai nebuvo lengvai ir greitai įgyvendinamas  sumanymas. Reikėjo ne tik autobusų, tačiau ir infrastruktūros. Autobusų laikymui bei priežiūrai 1937 m. pradėtas statyti garažas Žemuosiuose Šančiuose, L. Ivinskio ir Geležinkelio gatvių kampe.

Nors projektą galima priskirti Stasiui Kudokui ir Karoliui Reisonui, iš tiesų prie šio objekto kūrimo prisidėjo eilė specialistų. Projektą ruošti ėmėsi Kauno Miesto Savivaldybės (KMS) Statybos skyrius. Tuometis skyriaus vedėjas inž. K. Reisonas šią užduotį pavedė KMS projektavimo ir remonto dalies vedėjui, architektui S. Kudokui[3]. Formaliai jis buvo atsakingas ir už techninę statybos priežiūrą. Tačiau paties S. Kudoko teigimu, konstrukcijų skaičiavimus ir techninę statybos priežiūrą darė tam tikslui į KMS priimtas inžinierius Chomčiauskas[4]. Įpusėjus statybą jam į pagalbą pasamdytas inž. [Jonas] Kuodis[5], o statybų pabaigoje ir kompetentingas inžinierius Jonas Šimoliūnas[6]. Darbų vykdytoju dirbo technikas Lignarskis[7], kuriam padėjo technikas Vaičikonis, o vėliau ir Žalkauskas[8]. Architektūros istorikė Morta Baužienė mini, kad pirminėje projekto stadijoje „trijų halių garažų architektūrinę dalį projektuojantis K. Reisonas projektuoti konstrukcijas pakvietė inžinierių Praną Markūną, kuris pasiūlė didžiąsias hales uždengti plieninėmis konstrukcijomis“[9], kurios yra gerokai lengvesnės nei gelžbetoninės. Tačiau „konstruktoriaus užsiprašytas atlygis K. Reisonui pasirodė per didelis, todėl vietoje patyrusio specialisto buvo pasamdytas nepatyręs inžinierius, K. Reisono giminaitis [turimas galvoje inž. Chomčiauskas], kuris garažo stogus suprojektavo kaip cilindrinius kevalus bei sustiprino arkinėmis gelžbetoninėmis briaunomis“[10]. Tiesa, S. Kudokas savo parodymuose šio fakto nemini, greičiau priešingai teigia, kad kviesti A. Rozenbliumą ar P. Markūną buvę „nepatogu, nes jie dalyvavę varžytinėse per rangovus.“[11] Tad P. Markūno sumanymas ko gero buvo viename iš varžytinėms pateiktų siūlymų.

4000 kvadratinių metrų objekte[12], kuris buvo išsidėstęs pusėje hektaro teritorijos[13], didžiąją statinio dalį turėjo sudaryti trijų halių garažas, kuriame planuota talpinti iki 100 autobusų. Prie garažo planuotos dirbtuvėse vienu metu turėjo būti remontuojami 4 autobusai[14], o dvejose moderniose mechaninėse autobusų plovyklose, „iš karto plaunami net aštuoni autobusai“[15]. Objekte taip pat planuotas garažas šešiems lengviesiems automobiliams[16] bei katilinė. Administraciniame korpuse turėjo tilpti savivaldybės įmonių biurai su butais. Tai buvo viena iš didžiausių Kauno miesto statybų. Apie statybos užmojį byloja ir numatytų sunaudoti medžiagų kiekis: „apie 300 tonų geležies, apie 550 tonų cemento, apie 300 tūkst. plytų“[17].

Tokio mastelio objektas tapo nemenku inžineriniu iššūkiu (panašaus pobūdžio objektu laikyta tik tuo pat metu statoma „Maisto“ fabriko halė[18]). Sumanymą sunkino ir pirminis užmojis garažą statyti be vidaus perdangų. Tačiau, kaip netrukus paaiškėjo, grandiozinis projektas keistai derėjo su kone avantiūrišku savivaldybės lengvabūdiškumu. Įspūdingo užmojo objektas buvo statomas ne patyrusių rangovų, o pačios savivaldybės jėgomis, vadinamuoju „ūkio būdu“, nepaisant techninio personalo stokos[19]. Ko gero taip tikėtasi sutapyti laiko ir lėšų. Tiesa, formaliai rangovų ieškota. Kaip vėliau apklausoje liudijo architektas S. Kudokas, statybai buvo paskelbtos varžytinės, tačiau „rangovams buvo duotos tik šešios dienos parengti pasiūlymų padavimui“, o suskubusių dokumentus įteikti, kainos buvo įvertintos kaip „per aukštos“, nepaisant to, kad pati savivaldybė „savo sąmatos neturėjo“[20]. Taigi, konkursas paskelbtas neįvykusiu[21].

Statybos prasidėjo 1937 m. birželio 10 d., nelaukiant kol iki galo bus parengtos garažo plano detalės[22]. Projektas buvo ruošiamas tiesiog statybos eigoje: „buvo pradėta skaičiuoti nuo pamatų, neturint viršutinės dalies galutinio skaičiavimo“[23], o pastato sumanymas nuolatos kito (pvz. didžiojo garažo patalpa buvo paaukštinta metru[24]). Anot S. Kudoko „Chomčiauskas per visą statybos laiką nespėdavo pagaminti brėžinių, ir dažnai duodavo tik rankomis pagamintus eskizus, o kartais ir tų nespėdavo padaryti. Tokiais atvejais jis duodavo parėdymus telefonu į statybos vietą, arba pats nuvykęs vietoje duodavo parodymus žodžiu“[25]. Įdomu, kad projekto nereikėjo, kaip buvo įprasta, tvirtinti ir Miesto Statybos komisijoje[26]. Kadangi objektą skubėta užbaigti iki metų pabaigos, 250-300 darbininkų dirbo itin sparčiu tempu, nuo ankstyvo ryto iki 21 val. vakaro, ir net švenčių dienomis[27].

Visgi, statyboms artėjant statybų pabaigai (garažą optimistiškai ketinta atidaryti gruodžio 20 d.[28]) savivaldybės lūkesčius aptemdė netikėta žinia: gruodžio 11 d., apie vidurdienį, įgriuvo garažo stogas. Centrinėje ašyje griuvus vienai kolonai, subyrėjo ir kitos gelžbetoninį stogą laikančios atramos. Į garažo vidų smunkančios perdangos mirtinai prispaudė viduje dirbusį statybininką Vladą Zakarauską (kitur minimas kaip Zakarevičius[29]). Kartu buvęs darbininkas Binderis pateko tarp perdengimo balkių ir išliko gyvas ir sveikas. Dar 15 darbininkų susižeidė, tiesa tik vienas kiek sunkiau (dienraštis „XX amžius“ nurodo, kad tai buvo Ona Jakubauskaitė[30]). Tokio masto statybos griūtis buvo išskirtinis, plataus visuomenės ir netgi užsienio žiniasklaidos[31] dėmesio sulakęs įvykis.

Nelaimė Kauno miesto savivaldybės planų nesustabdė. Įvyko tik pokyčiai personale. K. Reisonas iš pareigų pasitraukė 1937 m. gruodžio 13 d.[32] Vietoje jo KMS Statybos skyriaus vedėju tapo inž. Antanas Jokimas[33]. Spaudoje minima, kad „naujai statyboms vadovauti paskirtas tuometis kanalizacijos skyriaus vedėjas inž. Steponas Kairys, stebint nelaimės padarinius nagrinėjusios komisijos atstovui inž. Vytautui Civinskui[34]. Pastarasis statybos baigimo metu, nuo 1938 m. vasario 16 d., iki 1938 m. rugsėjo 20 d. ėjo KMS Statybos skyriaus privačios statybos dalies vedėjo pareigas[35].

Tuo tarpu statybos tęstos. Teritorijoje sausio mėnesį buvo pastatytas laikinas medinis garažas, kuris išstovėjo iki 1938 m. rugsėjo[36]. 1938 m. buvo toliau įrenginėjami nuo katastrofos beveik nenukentėję administracijos pastatas ir mechaninės dirbtuvės[37]. Sunkus griuvėsių ardymo ir valymo darbas truko apie mėnesį[38]. Plovyklų sienos buvo atstatytos pagal pirminį sumanymą[39]. Tuo tarpu sugriuvusiąją gelžbetoninę stogo konstrukciją nuspręsta keisti į metalinę, kurią suprojektuoti „pakviestas profesorius [Pranas] Markūnas“[40], kuris prižiūrėjo savo projekto įgyvendinimą[41]. Baigus statybas stogo patvarumas „buvo išbandytas, padedant 3000 plytų.“[42]

Griūties aplinkybėms nagrinėti buvo sudaryta Tyrimo komisija: vyriausias Statybos ir sauskelių inspekcijos inspektorius Antanas Novickis, inž. Steponas Kairys ir Technikos fakulteto dekanas prof. Kazimieras Vasiliauskas dalyvaujant prokuratūros, kriminalinės policijos ir kitiems atstovams. Prie komisijos neužilgo prisijungė karo butų inžinierius [Vytautas] Balsys, prof. Pranas Markūnas inž. Vytautas Civinskas.[43] Statybinių konstrukcijų tyrimą atlikęs inž. Anatolijus Rozenbliumas[44] paruošė 300 puslapių traktatą[45] ir konstatavo, kad esminė klaida buvo netinkamai paskaičiuota temperatūrinės siūlės konstrukcijos[46]. 1940 m. balandį teismas pripažino ir tai, kad „garažo statyba vykdyta be tinkamo pasiruošimo: be projekto, be sąmatos ir be pagrindinių konstrukcijos brėžinių. Be to, vykdant statybą, nebuvo laikomasi gelžbetonio darbams nustatytų technikos reikalavimų ir buvo nepakankama darbų technikinė priežiūra.“[47] Gerokai vaizdingesnes griuvimo priežastis pateikė reporteriai: „net keliose griuvusių kolonų vietose, yra rasta įmaišytų į koloninį statinį didesnių popieriaus gniūžčių, taip pat medžio gabalų. Kaip atrodo buvo betonuojama reikiamai nenuvalius pamatų, palikus ant jų purvo.“[48] Būta netgi spėlionių, kad „tyčia kas vietoj betono subėrė smėlio arba cukraus.“[49]

Įvykęs incidentas ne tik atidėjo garažo atidarymą, tačiau ir išaugino sąmatą: garažo statybai, iki jo sugriuvimo buvo išleista per 650 tūkst. litų, o jo atstatymui dar beveik 940 tūkstančių litų[50]. Taigi, sąmata gerokai perkopė milijoną litų, kuris 1936 m. buvo numatytas ne tik garažo ir dirbtuvių statybai, tačiau ir autobusų pirkimo reikalams[51]. 1940 m. baigus skaičiuoti griuvimo nuostolius minima apytikrė griuvimo nuostolių suma – 178.000 litų[52].

Šiuo metu garažuose yra įsikūrusi autobusų bendrovė „Kautra“.

Paulius Lazauskas, Vaidas Petrulis ǀ 2021-01-15