Oficiali modernizmo kritika ir bandymas spręsti tipinės architektūros monotoniškumo problemą XX a. septintajame dešimtmetyje, architektams sudarė sąlygas ieškoti raiškesnių kompozicinių sprendimų. Su panašiomis realijomis susidūrė ir Alfredas Paulauskas, sukūręs netaisyklingos formos objektą, kurį galėtume apibūdinti kaip vėlyvojo modernizmo pavyzdį. Pastato kompozicija išsiskiria iracionalia, bet vizualiai efektinga sienų plastika. Išorėje dominuoja natūralios, šviesios, pastelinės spalvos. Sienos – plytų mūro, tinkuotos terazitiniu tinku. Interjere panaudotos dolomito plokštės. Mažoji architektūra projektuota kompleksiškai su objektu: originalios formos šiukšlių dėžės, suoliukai, atraminės sienelės, interjero skulptūriniai elementai, reklaminės iškabos, vidaus baldai ir apšvietimas. Funkcinę objekto paskirtį geriausiai atspindi skulptūra „Liūdesys“, balti gipsiniai interjero reljefai ir fakelus imituojantys stikliniai šviestuvų gaubtai.

***

Official criticism of modernism and the attempted solution of the problem of monotony in typical architecture produced a stimulus for architects to seek more expressive compositional solutions in the 1960s. Similar situation was also faced by Alfredas Paulauskas, who designed an object of irregular shape, which could be described as an example of late modernism. In the compositional thought, the layout of the building stands out for its irrational, yet visually effective wall plastic. The exterior is dominated by natural, light, pastel colours. The walls - brick masonry covered with terasit ready plaster. Dolomite plates were used in the interior. The small architecture was designed in line with the object: original-shaped rubbish bins, benches, retaining walls, interior sculptural elements, advertising signboards, interior furniture and lighting. The functional purpose of the object best reflects in the sculpture of "the mourning people", as well as white interior gypsum reliefs and glass lampshades imitating torches.  

Vaidas Petrulis