Pramoninės statybos projektavimo institutas buvo viena svarbiausių projektavimo organizacijų sovietinėje Lietuvoje. Čia dirbo daugiau nei 1000 darbuotojų. Antai 1968 m. spaudoje teigiama, kad „institute dirba 1100 darbuotojų, kurie atlieka 40 proc. visų respublikos pramonės įmonių projektavimo darbų. Likusią darbų dalį atlieka sąjunginiai institutai“[1]. Institutas pradėjo veikti dar pirmosios sovietinės okupacijos metais, 1940-aisiais[2]. Po karo įstaiga veiklą tęsė Kaune. 1959 m. buvo atidarytas filialas Vilniuje. Nors pagrindinė instituto veikla buvo pramonės objektų projektavimas, tačiau tuo pat metu čia vyko ir platesnio pobūdžio rajoninio planavimo darbai, rengtos buitinio gyventojų aptarnavimo sistemos schemos ir pan.[3].

1964 m. duris atvėręs, o 1966 m. galutinai užbaigtas (vėliausiai įrengta aukštoji dalis) pastatas tapo simboliškai svarbiausiu ankstyvojo sovietmečio modernizmo objektu Kaune, pradėjusiu formuoti naująjį Kauno miesto visuomeninį centrą Vienybės aikštėje. Buvo nuspręsta, kad „vystantis miestui ir plečiantis jo teritorijai, senasis Kauno centras – Rotušės aikštė nustojo centrinės aikštės reikšmės ir liko senamiesčio architektūriniu paminklu. Dabartiniame miesto centre yra J. Janonio aikštė“[4]. Politiniame to meto konstekste taip pat neišvengta akivaizdžiai negatyvios pozicijos vertinant tarpukario architektūrinį palikimą: „aikštė užstatyta dar buržuaziniais metais, be jokio plano.“[5] Ryškus ideologinis pagrindas slypėjo ir šios aikštės paskirtyje: tai „pagrindinė miesto iškilmių bei demonstracijų aikštė [...] šioje aikštėje numatomas pastatyti ir jau projektuojas paminklas V. I. Leninui“[6] – 1961 m. tarnybiniame rašte dėstė tuometis Kauno m. vyriausias architektas Vytautas Bujauskas.

Institutas buvo planuotas kaip pirmasis ir vienas iš kertinių naujojo visuomeninio centro objektų. Tad ir projektas buvo ruošiamas kartu pateikiant bendrąją visuomeninio centro viziją. Aikštės išplanavimo ir užstatymo darbai buvo pavesti Miestų ir kaimų statybos projektavimo institutui. Institute įvyko konkursas, ir 8 geriausi projektai buvo pateikti žiuri komisijai[7]. Konkurse nugalėjo objektas sukomponuotas iš trijų korpusų – daugiaaukštės dalies, palei Vienybės aikštės išklotinę išsidėsčiusio pailgo, keturių aukštų, tūrio bei dviaukščio salės pastato. Aukštoji dalis suprojektuota taikant spalvų ir medžiagų kontrasto principą. Pailgasis tūris pagyvintas vertikalių briaunų ritmu. Minimalistinė, to meto medžiagas ir konstrukcijas atspindinti architektūra, architekto Vlado Stausko žodžiais tariant, turėjo organiškai sietis su miesto audiniu: siekta, kad atsirastų dar viena vertikalė šalia Karo muziejaus bokšto ir Prisikėlimo bažnyčios, kuri tuo metu buvo paversta radijo fabriku. Bandyta kurti erdvinį trikampį, sujungiant šlaito erdves, naująjį pastatą ir Karo muziejaus sodelį į vientisą vidinę kompoziciją[8].

Tiesa, statant naująjį pastatą neišvengta griovimų – pašalintas dviaukštis mūrinis pastatas. Įdomu, kad bene vieninteliame kiek aštresnę sovietinės visuomenės kritiką publikuojančiame jumoristiniame žurnale „Šluota“ sprendimas griauti senuosius pastatus buvo pašiepiamas: „taip ir norisi pasakyti Kauno miesto vietinio ūkio valdybos vadovams:  – ... mes visi žinome, kad su butais labai sunku – tai kam gi dar gerus namus griauti?“[10]. Aiškindamas situaciją V. Bujauskas pasitelkė universalią priežastį – naudingą plotą: „šiuo metu jau vykdomas aikštės rytinės dalies užstatymas Pramoninio statybos projektavimo instituto rūmais, kurių kubatūrą sudaro 45.448 m³, gi, nugriauto namo kubatūrą tesudaro tik 2.722 m³, arba 5,8% statomos kubatūros.“[11]

Vaidas Petrulis