Dėl savo specifinės funkcijos, reikalaujančios technologiškai neatsilikti nuo kaimyninių valstybių, gynybinėms gardinėms pilims buvo lemta tapti pirmaisiais mūriniais pastatais Lietuvos teritorijoje. Viduramžių mūro architektūra vakarų architektūroje tuo metu tapo vis labiau neatskiriama nuo stiliaus, tačiau kadangi lietuviškųjų pilių medžiagiškumą nulėmė utilitarūs poreikiai, šiuose statiniuose galima rasti tik tam tikrų užuominų į romaninio ar gotikinio stilių bruožus.

Dvibokštė, netaisyklingo keturkampio plano Krėvos pilis, kaip ir jos amžininkė Lydoje, sudarė vieningos ginamosios sistemos dalį. Manoma, kad didysis, keturaukštis (šiaurės vakarų) bokštas be flanginės gynybinės bei ūkinės paskirčių taip pat atliko ir simbolinę rezidencinę funkciją: buvo pritaikytas kunigaikščio Kęstučio gyvenimui. Antrasis, pietrytinis bokštas, buvo mažesnis už pagrindinį, tačiau koncentruotas labiau į gynybinius poreikius. Iš rytų, pietų ir dalinai vakarų pusės pilis buvo juosiama griovio, užpildyto vandeniu; kieme taip pat buvo patvenkto vandens telkinys.

Šiandien Baltarusijos teritorijoje esanti Krėva ilgą laiką buvo svarbiu politiniu ir administraciniu LDK centru etninėse lietuvių žemėse. Gyvenvietė pirmą kartą paminėta dar XIII a. rašytiniuose šaltiniuose, o pilis, manoma, čia atsiradusi pirmojoje XIV a. pusėje. 1470 m. medžiagoje minima kaip vienas svarbiausių kunigaikštystės įtvirtinimų. XVI amžiaus pradžioje ji buvo nuniokota Krymo totorių, o vėliau užimta Maskvos kariuomenės, po ko ji pradėjo netekti savo karinės reikšmės.

Iki mūsų dienų išliko visų keturių sienų ir abiejų bokštų liekanos: didžiausiu praradimu galima laikyti abiejų pilies vartų sunykimą. Skirtingai nei kitos aptvarinės lietuvių pilys regione, Krėvos pilis kol kas nėra paliesta restauracijos/rekonstrukcijos.

Paulius Tautvydas Laurinaitis

Šaltiniai:

1. Lietuvos architektūros istorija, 1 tomas. Vilnius, 1987. p. 38-39