Karo metais buvo sunaikinta gausi Vilkijos žydų bendruomenė, o pokariu nugriauta ir nebenaudojama bei apleista mūrinė sinagoga panemunėje. Miestelis prarado vieną būdingiausių savo panoramos akcentų, ši tapo blankesnė, skurdesnė.
A. Bubnio teigimu, žydų bendruomenė Vilkijoje įsikūrė XVIII a. pab.[1], tačiau, anot A. Miškinio, labiau atrodo tikėtina, kad bendruomenė čia kūrėsi dar amžiaus pradžioje. Po Šiaurės karo žydai plūstelėjo į Lietuvos miestus bei miestelius, jie taip pat padėjo atsigauti ir Vilkijai[2]. 1921 m. Vilkijoje žydai sudarė apie 80 proc. miestelio gyventojų. Tarpukariu šis skaičius mažėjo, o Antrojo pasaulinio karo išvakarėse žydai sudarė apie 48 proc. gyventojų. Svarbiausias vietos žydų pajamų šaltinis buvo prekyba. Nepriklausomybės metais bendruomenė turėjo dvi sinagogas, mokyklą hebrajų kalba, veikė žydų politinių, labdaros ir sporto organizacijų skyriai. Paskutiniais nepriklausomos Lietuvos metais nemažai vietos žydų jaunimo persikėlė gyventi į Kauną arba emigravo į Palestiną[3].
Kada buvo pastatyta mūrinė sinagoga, žinių nėra. Ji minima 1868 m. Kartu su medine sinagoga ji minima 1868 m. ir 1876 m.[4] Tai buvęs stambus stačiakampio plano pastatas su ryškiais neorenesanso bruožais – rytų fasadą puošė aukšti pusapskričių arkų langai, kurių viršutinę dalį ryškino apvadai, fasadas buvo simetriškas, centrinė dalis išryškinta dviem piliastrais. Vakarų fasade dominavo masyvūs kontraforsai.
Iki XIX a. vid. Nemuno vagai priartėjus prie miestelio, dėl potvynių teko stiprinti pakrantės pastatus ir sklypus. Mūrinė sinagoga apie 1885 m. pagal projektą buvo sutvirtinta giliai į žemę įleistais kontraforsais[5].
Tačiau veikiausiai to buvo maža. Štai ką liudija 1899 m. Nemunu plaukęs keleivis: „Iš mūsų garlaivio denio nufotografavome Vilkiją ir didelę mūro sinagogą prie Nemuno. Jos sienos buvo taip baisiai suskeldėjusios, jog atrodė griūvančios nuo rėksmingų maldų, kurios mūsų ausis pasiekė iš Dievo namų langų“[6]. 1900 m. sudarytas mūrinės sinagogos rekonstrukcijos („kapitalinio remonto“) projektas (gubernijos architektas N. Andrejevas), pagal kurį pastato gabaritai ir architektūra beveik nekeisti, tačiau pertvarkytas planas, numatyta sutvirtinti kontraforsus Nemuno pusėje[7].
1941 m. Vilkija tapo vienu svarbiausių Kauno apskrities žydų telkimo centrų, miestelyje veikė getas[8]. Ilgus metus buvusi maldos namais nacių okupacijos metais sinagoga virto pasmerktųjų mirti kalėjimu. Pokariu paversta sandėliu ir apleista, 7 deš. pr. sinagoga buvo nugriauta.
Stambus baltas sinagogos pastatas iki pat 1908 m., kuomet ant kalno buvo pastatyta nauja mūrinė katalikų bažnyčia, buvo pagrindinis Vilkijos panoramos akcentas, o išraiškingą jos architektūrą nuo upės pusės formavo masyvūs kontraforsai, saugantys pastatą nuo vandens. Sinagoga buvo tapusi miestelio kovos su Nemunu simboliu. Šiandien apie ją liudija tik kontraforsų liekanos ir dalis pastato sienos.
Vaida Almonaitytė-Navickienė, Žilvinas Rinkšelis
[1] Bubnys, A. Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.: žydų žudynės Kauno apskrityje.Iš Genocidas ir rezistencija, 2002, 2(12), p. 81–102.
[2] Miškinis, A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. T. 3: Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2007, kn. 2, p. 331.
[3] Bubnys, op. cit., p. 81–102.
[4] Miškinis, op. cit., p. 339.
[6] Iš Z. Gliogerio 1899 m. kelionės Nemunu dienoraščio. Iš Panemunės istorija: archeologijos ir meno paminklai. Vilnius, 2006, p. 60.
[7] Miškinis, op. cit., p. 341.
[8] Bubnys, op. cit., p. 81–102.
![<p style="text-align: justify;">Karo metais buvo sunaikinta gausi Vilkijos žydų bendruomenė, o pokariu nugriauta ir nebenaudojama bei apleista mūrinė sinagoga panemunėje. Miestelis prarado vieną būdingiausių savo panoramos akcentų, ši tapo blankesnė, skurdesnė.</p>
<p style="text-align: justify;">A. Bubnio teigimu, žydų bendruomenė Vilkijoje įsikūrė XVIII a. pab.<a title="" href="#_ftn1">[1]</a>, tačiau, anot A. Miškinio, labiau atrodo tikėtina, kad bendruomenė čia kūrėsi dar amžiaus pradžioje. Po Šiaurės karo žydai plūstelėjo į Lietuvos miestus bei miestelius, jie taip pat padėjo atsigauti ir Vilkijai<a title="" href="#_ftn2">[2]</a>. 1921 m. Vilkijoje žydai sudarė apie 80 proc. miestelio gyventojų. Tarpukariu šis skaičius mažėjo, o Antrojo pasaulinio karo išvakarėse žydai sudarė apie 48 proc. gyventojų. Svarbiausias vietos žydų pajamų šaltinis buvo prekyba. Nepriklausomybės metais bendruomenė turėjo dvi sinagogas, mokyklą hebrajų kalba, veikė žydų politinių, labdaros ir sporto organizacijų skyriai. Paskutiniais nepriklausomos Lietuvos metais nemažai vietos žydų jaunimo persikėlė gyventi į Kauną arba emigravo į Palestiną<a title="" href="#_ftn3">[3]</a>.</p>
<p style="text-align: justify;">Kada buvo pastatyta mūrinė sinagoga, žinių nėra. Ji minima 1868 m. Kartu su medine sinagoga j<span>i minima 1868 m.</span> ir 1876 m.<a title="" href="#_ftn4">[4]</a> Tai buvęs stambus stačiakampio plano pastatas su ryškiais neorenesanso bruožais – rytų fasadą puošė aukšti pusapskričių arkų langai, kurių viršutinę dalį ryškino apvadai, fasadas buvo simetriškas, centrinė dalis išryškinta dviem piliastrais. Vakarų fasade dominavo masyvūs kontraforsai. </p>
<p style="text-align: justify;">Iki XIX a. vid. Nemuno vagai priartėjus prie miestelio, dėl potvynių teko stiprinti pakrantės pastatus ir sklypus. Mūrinė sinagoga apie 1885 m. pagal projektą buvo sutvirtinta giliai į žemę įleistais kontraforsais<a title="" href="#_ftn5">[5]</a>.</p>
<p style="text-align: justify;">Tačiau veikiausiai to buvo maža. Štai ką liudija 1899 m. Nemunu plaukęs keleivis: „Iš mūsų garlaivio denio nufotografavome Vilkiją ir didelę mūro sinagogą prie Nemuno. Jos sienos buvo taip baisiai suskeldėjusios, jog atrodė griūvančios nuo rėksmingų maldų, kurios mūsų ausis pasiekė iš Dievo namų langų“<a title="" href="#_ftn6">[6]</a>. 1900 m. sudarytas mūrinės sinagogos rekonstrukcijos („kapitalinio remonto“) projektas (gubernijos architektas N. Andrejevas), pagal kurį pastato gabaritai ir architektūra beveik nekeisti, tačiau pertvarkytas planas, numatyta sutvirtinti kontraforsus Nemuno pusėje<a title="" href="#_ftn7">[7]</a>.</p>
<p style="text-align: justify;">1941 m. Vilkija tapo vienu svarbiausių Kauno apskrities žydų telkimo centrų, miestelyje veikė getas<a title="" href="#_ftn8">[8]</a>. Ilgus metus buvusi maldos namais nacių okupacijos metais sinagoga virto pasmerktųjų mirti kalėjimu. Pokariu paversta sandėliu ir apleista, 7 deš. pr. sinagoga buvo nugriauta.</p>
<p style="text-align: justify;">Stambus baltas sinagogos pastatas iki pat 1908 m., kuomet ant kalno buvo pastatyta nauja mūrinė katalikų bažnyčia, buvo pagrindinis Vilkijos panoramos akcentas, o išraiškingą jos architektūrą nuo upės pusės formavo masyvūs kontraforsai, saugantys pastatą nuo vandens. Sinagoga buvo tapusi miestelio kovos su Nemunu simboliu. Šiandien apie ją liudija tik kontraforsų liekanos ir dalis pastato sienos.</p>
<p style="text-align: justify;"><em>Vaida Almonaitytė-Navickienė, Žilvinas Rinkšelis</em></p>
<div><br /><hr size="1" />
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref1">[1]</a> Bubnys, A. Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.: žydų žudynės Kauno apskrityje.Iš <em>Genocidas ir rezistencija</em>, 2002, 2(12), p. 81–102.</p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref2">[2]</a> Miškinis, A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. T. 3: Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2007, kn. 2, p. 331.</p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref3">[3]</a> Bubnys, op. cit., p. 81–102.</p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref4">[4]</a> Miškinis, op. cit., p. 339.</p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref5">[5]</a> Ibid., p. 340.</p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref6">[6]</a> Iš Z. Gliogerio 1899 m. kelionės Nemunu dienoraščio. Iš <em>Panemunės istorija</em>: archeologijos ir meno paminklai. Vilnius, 2006, p. 60.</p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref7">[7]</a> Miškinis, op. cit., p. 341.</p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref8">[8]</a> Bubnys, op. cit., p. 81–102.</p>
</div>
</div>
<p> </p>
<p> </p>](https://autcserver.baco.lt/api/images/heritage/7B523E0A-5B11-43B7-8C43-4B146C109867)
