Kryžiuočių ordino pastatyta gotikinė Karaliaučiaus (Kaliningrado) katedra – architektūros, istorijos paminklas. Jai katedros statusą suteikė didysis magistras Lutheris von Braunschweigas 1333 m. rugsėjo 13 d., nors statybos ir įrengimo darbai tęsėsi iki pat 1380 m. Katedra buvo monumentalus 88,5 m ilgio ir 29 m aukščio trinavės halės statinys. Ji vakarų pusėje turėjo kiek neįprastą Kryžiuočių ordino valstybės statybos praktikai dvibokštį frontoną. Fasaduose buvo simetriškomis eilėmis išdėstyti smailiaarkiai langai, nišos, kontraforsai. 1544 m. katedra stipriai nukentėjo nuo gaisro, sudegė abu bokštai. Atstatytas tik vienas bokštas, kuris įgijo dvylikabriaunį antstatą – jame vėliau buvo įkomponuotas laikrodis. Interjeras įgavo renesanso bruožų.

XIX a. katedra buvo ne kartą restauruojama, tačiau išsaugota senoji išvaizda. Interjerą puošė skliautuotos navų lubos, jas laikiusios masyvios, bet grakščios kolonos. Dėmesį traukė medžio raižiniais puoštas barokinis altorius, 1589 m. įrengta smiltainio plokščių sakykla, 1520 m. sukurtas Krucifiksas. Interjere buvo gausu meno kūrinių: dailininko Antono Moellerio paveikslai, vaizduojantys paskutiniojo teismo, paskutinės vakarienės bei kitas biblines scenas; lipdiniai, sukurti žinomų Rytprūsių meistrų Isaaco Rigo, Matthiaso Poertzelio ir kt. Katedra turėjo vertingus liturginius rykus – vargonus, 5 varpus, iš kurių vienas, pagamintas 1492 m.,  buvo didžiausias kada nors išlietas Rytprūsiuose.

Ilgainiui katedra tapo garsiausių Kryžiuočių ordino, Prūsijos kunigaikštystės valdovų panteonu – čia laidoti Teutonų ordino didieji magistrai, maršalai, vyskupai, kultūros veikėjai. Tarp jų – Prūsijos kunigaikštis Albrechtas ir jo šeimos nariai, giminaičiai, vokiečių filosofas Imanuelis Kantas, vienas lietuvių raštijos pradininkų, Karaliaučiaus universiteto profesorius Stanislovas Rapalionis, Prūsijos hercogystės generalgubernatorius (1657–1665 m.), lietuvių didikas Boguslavas Radvila.

1944–1945 m. katedra vėl buvo nuniokota – sprogdinama, kentėjo nuo gaisrų. XX a. 7 deš. šį monumentalų  pastatą planuota nugriauti, bet vietiniai gyventojai tam pasipriešino. 1994–2005 m. katedra buvo rekonstruota. Po rekonstrukcijos įrengtos protestantų ir stačiatikių koplyčios bei miesto istorijos muziejus.

***

Gothic-style Königsberg Cathedral built by the Teutonic Order is an architectural and historical monument. It was granted the status of the cathedral by the Grand Master Luther von Braunschweig on 13 September 1333, though construction and interior works continued until the very 1380. The cathedral was a monumental 88.5 m long and 29 m high three-nave-hall building. On the west side, it had a pediment with two spires, which was a rather unusual element in the construction practice of the State of the Teutonic Order. The façades featured lancet windows, niches, buttresses arranged in symmetrical lines. In 1544, the cathedral was severely damaged by the fire. It destroyed both spires. Only one spire with a twelve-sided extension was rebuilt - after a while, a clock was mounted underneath the rebuilt spire. The interior acquired the Renaissance features.

In the 19^th century, the cathedral was restored for a number of times by preserving its original looks. The interior was decorated with a vaulted nave ceiling supported by massive, yet elegant pillars. Among the noteworthy elements - the Baroque altar adorned with wooden carvings, the sandstone pulpit designed in 1589 and the Crucifix created in 1520. The interior abounded in the works of art: the paintings by the artist Anton Möller picturing the Last Judgment, the Last Supper and other biblical scenes, the mouldings created by the famous masters from East Prussia Isaac Rig, Matthias Poertzel and others. The cathedral was equipped with valuable liturgical ware - organ, 5 bells, one of which dated back to 1492 and was the largest bell ever made in East Prussia.

Eventually, the cathedral became the pantheon of the most prominent rulers of the Teutonic Order and the Duchy of Prussia - the grand masters, marshals, bishops of the Teutonic Order and cultural figures were buried in the cathedral. Among them - Duke of Prussia Albrecht, his family members and relatives, German philosopher Immanuel Kant, one of the founding fathers of the Lithuanian writing tradition and professor of the University of Königsberg Stanislovas Rapolionis, Governor of the Duchy of Prussia, Lithuanian noble Bogusław Radziwiłł.

In 1944-1945, the cathedral was severely devastated - it was hit by bombs and damaged by fires. There were plans to demolish the monumental building in the 1960s, if not for the opposition of local residents. The cathedral was reconstructed in 1994-2005. Two chapels, one Protestant, the other Orthodox, as well as the city history museum were opened after the reconstruction.

Vaida Almonaitytė-Navickienė

Literatūra:

Juška, A. Karaliaučiaus katedra. In Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 1. Vyr. red. Z. Zinkevičius.  Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 737–738.