Aplinka. Druskininkų senamiestyje esanti vila Liñksma stovi nepaprastai gražioje, gausiai apželdintoje netaisyklingo daugiakampio formos teritorijoje, šiaurės rytiniame Druskonio ežero krante, į pietvakarių pusę sklypo reljefas žemėja ežero link. Objektą iš visų pusių supa vizualinės apsaugos zona, į pietus besidriekianti iki Druskonio ežero, į rytus – iki V. Kudirkos g., į vakarus – iki Šv. Jokūbo g. Nuo teritorijos į šiaurės rytus yra neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. 

Istorija. XX a. pirmajame dešimtmetyje Druskininkų architektūroje pradėjo plisti kosmopolitizmo įtaka, tuo metu (1905–1909 m.) kurorto akcinės bendrovės nario bankininko Adolfo Kiersnovskio iniciatyva ir buvo pastatyta (moderno bruožų su neoklasicistinėmis detalėmis) vila Liñksma bei tapo viena iš ryškiausių to laikmečio pavyzdžių. Iš pradžių, kaip minima archyviniuose šaltiniuose, pastatas atliko reprezentacinę miesto funkciją, iki Antrojo pasaulinio karo objektą valdė Kiersnovskių giminė, o po karo iki 1977 metų čia buvo įkurti Pionierių rūmai. Šiuo metu viloje veikia civilinės metrikacijos biuras, 1996 metais įkurtas Druskininkų miesto muziejus, kuriame saugomi ir eksponuojami dailės kūriniai, knygos, miesto ir apylinkių istorijos eksponatai, vyksta parodos, kamerinės muzikos koncertai, seminarai, edukacinės programos, oficialūs susitikimai, svarbiausių miesto gyvenimo įvykių pristatymai ir kita kultūrinė bei švietėjiška veikla. Ypatingai daug dėmesio sulaukia vasaros koncertų ciklas „Druskininkų serenados".

Architektūra. Vila mūrinė, tinkuota, sienų ir skarda dengto stogo konstrukcijos medinės, terasos išklotos metlacho plytelėmis. Pastatas vieno aukšto su pusrūsiu, mezoninu ir trijų tarpsnių belvederiu, išsikišusiu rytų pusėje. Objektas dinamiškų tūrių, netaisyklingo plano, šiaurėje laiptuoto kontūro, pietų pusėje – pagrindinis įėjimas su plačiais laiptais. Asimetrinė kompozicija su neoklasicistinės stilistikos fasadais vilai suteikia ryškų romantinį pobūdį. Jų pastoges juosia platūs profiliuoti karnizai ir atikai iš baliustrų ir stulpelių su rutuliais viršuje. Šiauriniame fasade vyrauja laiptuoti tūriai su terasomis, jį horizontaliai skaido cokolinė juosta, palangių braukos, platūs profiliuoti karnizai ir atikai, langai su plačiais apvadais, sandrikais ir puskolonėmis, pirmo aukšto terasa su kolonada. Pietinio fasado asimetriją paryškina mezoninas, o jo vidurį akcentuoja aukšti platūs laiptai su terasa ir kolonomis. Belvederio viršutiniame aukšte buvo apžvalgos aikštelė su atviromis arkinėmis angomis, šiuo metu jos įstiklintos (kada tiksliai, neaišku). Ši vilos dalis – trijų tarpsnių, aštuoniasienė, pietinėje pusėje išlikęs buvusios medinės verandos fragmentas. Rytinis pastato fasadas kontrastingas, į akliną plokštumą įsikerta belvederis, skaidomas tarpinių karnizų, išilginės rustikos ir langų. Pirmo ir antro aukšto langai su profiliuotais apvadais, trečio – arkiniai. 

Planas. Vilos patalpos išdėstytos asimetriškai, dauguma pereinamos (anfiladinės), reprezentacinės vidaus erdvės jungiasi su terasomis. Pro pagrindinį įėjimą iš pietų pusės plačiais laiptais ir pietine terasa patenkama į vestibiulį, iš jo į salę vakarinėje dalyje ir pagalbines patalpas. Mezonine yra dvi patalpos (į šiaurę ir į pietus).

Rekonstrukcija. Paskutinį kartą objektas atstatytas 1977 m. (arch. R. Mickevičius). Tuo metu pastatas pailgintas apie metrą į vakarus (vakarinė siena buvo naujai sumūryta), įrengta salė, vestibiulis, užmūryti du cokolinio aukšto langai vakariniame kampe. Prieš atstatymą patalpos turėjo koridorinę sistemą. Vilą pertvarkant labiausiai nukentėjo pastato vidus – pakeistas planavimas, sunaikintas buvęs dekoras, interjero elementai. Remiantis archyviniais duomenimis, buvęs objekto planavimas ir išlikusi plano schema leidžia daryti išvadą, jog vila buvo dvilypio pobūdžio: vieni bruožai labiau primena dvarų rezidencijas (salė su terasa), kiti – miesto kotedžą (dominavo nereprezentaciniai kambariai, antrame aukšte, kaip spėjama, turbūt buvo miegamieji). 

Vertinimas. Vila Liñksma yra vienas iš geriausiai Druskininkų kurortą reprezentuojančių architektūros objektų ne tik dėl savo tęstinės funkcijos ir veiklos (renginių gausos ir įvairovės, atvirumo ne tik miesto gyventojams, bet ir svečiams), tačiau ir dėkinga lokalizacija – pastatas stovi bene gražiausioje miesto dalyje, kartu su neogotikine bažnyčia, tad, žvelgiant iš kitos Druskonio ežero pusės, formuoja (jau tapusį klasikiniu) kurortą pristatantį kraštovaizdį. Objektas, turintis moderno bruožų su neoklasicistinėmis detalėmis, neprieštarauja Druskininkų 2007–2013 m. bendrajame plane numatytoms vizijoms, o istorinėje kurorto dalyje sparčiai tebevykdomas modernizacijos procesas iki šiol nepaveikė vilos „kūno gyvybingumo“. Deja, sovietmečiu atlikta grubi pastato rekonstrukcija sumenkino architektūrinę, meninę, istorinę vertę, tačiau reikia pripažinti, kad turistinis patrauklumas (kultūrinis, pažintinis) išliko. Vertėtų pridurti, jog tyrinėjamam objektui turėtų būti atliktas „kosmetinis“ interjero ir eksterjero remontas, šiuo metu patenkinama padėtis prastėja. 

Viltė Migonytė