Šiose archyvinėse nuotraukose užfiksuotas trumpas Lukiškių aišktės raidos laikotarpis – sovietinis periodas. Tokį pavidalą aikštė įgijo 1948–1950 m., po tuomečio Vilniaus m. vyriausiojo architekto Vladislavo Mikučianio suprojektuotos rekonstrukcijos. Paminklo Leninui statyba buvo siejama su svarbia politine data – Tarybų valdžios Lietuvoje dešimtmečio paminėjimu. Lenino skulptūra sukurta pagal žymaus to laikotarpio sovietų skulptoriaus Nikolajaus Tomskio kartotinį projektą. Renkantis tinkamiausią variantą buvo „pasiūlytos gipsinės Lenino figūros, likusios po paminklų pastatymo Voroneže, Irkutske ir Leningrade“. Taip Lukiškių aikštėje (Lenino skulptūrą siūlyta statyti ir Katedros aikštėje) buvo sukurta viena iš svarbiausių sovietų ideologinių erdvių Vilniaus mieste[1]. Kartu tai yra įdomus pavyzdys, kai urbanistiniu masteliu buvo įdiegti „socialistinio realizmo“ laikotarpio architektūriniai principai. Vėliau buvo planuota nugriauti Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią ir jos vietoje šalia aikštės pastatyti Ministrų Tarybos rūmus (arch. V. Afanasjevas)[2], tačiau projektas nebuvo įgyvendintas.
Vaidas Petrulis
[1] Mikučianis, V. Norėjau dirbti Lietuvoje. Vilnius: VDA leidykla, 2001.
[2] Богданов, Л. Реконструкция гродов Советской Прибалтики и проблема архитектурного наследия. Архитектура СССР, 1953, № 1, c. 12.