Karininkų ramovė Kaune (Išlikęs, k.k.v.r. 1137) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., A. Mickevičiaus g. 19
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Stasys Kudokas, Elmar Lohk, Herbert Johanson, Vladimiras Dubeneckis, Jonas Kriščiukaitis, Mykolas Songaila, Jonas Kova-Kovalskis, Kazimieras Kriščiukaitis
Savininkai: Lietuvos kariuomenė
Stiliai: "Tautinis stilius", Modernizuotas istorizmas
Metai: 1931 - 1937
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Pirmoji Respublika
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Kultūros/sporto/poilsio, Klubas, Kultūros namai
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 71
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Architektas Stasys Kudokas, Architektas Vladimiras Dubeneckis, Karininkų Ramovė, Tautinis stilius
Teritorijos: A. Mickevičiaus g. Kaune, Karininkų ramovė Kaune, Kauno naujamiestis

Karininkų ramovė Kaune – vienas iškilmingiausių vėlyvojo tarpukario Lietuvos objektų, turėjęs „atitikti ne tik karininkų korporacijos, bet ir vyriausybės reprezentacijos reikalus“[1]. Sumanymas įsteigti tokius karininkų klubo, vėliau virtusio ramove, rūmus susiformavo dar 1930 m., o pirmasis konkretus žingsnis žengtas 1931-aisiais, kai buvo paskelbtas tarptautinis konkursas, kuriam, kaip rašoma to meto spaudoje, pateikta daugiau nei 30 pasiūlymų[2]. Pirmoji premija (3000 Lt), buvo paskirta estų architektams Elmarkui Lohkui ir Herbertui Johansonui[3]. Projektas laimėtojas buvo traktuojamas kaip savotiškas idėjų bankas ir juo remiantis rengiamas galutinis. Tolesnis projektavimas pavestas prof. Vladimirui Dubeneckiui su padėjėjais architektu Stasiu Kudoku ir inžinieriumi Jonu Kriščiukaičiu. V. Dubeneckiui mirus, „projektavimo darbus sutiko toliau dirbti architektorius prof. M. Songaila; be to, ir padėjėjai pasikeitė – inž. Jonas Kriščiukaitis asmens sumetimais užleido savo darbą inž. Kaziui Kriščiukaičiui“[4]. Naujoji projektuotojų komanda didžiąją projektavimo darbų dalį baigė 1933 m. Vis dėlto dėl ekonominių priežasčių statyba buvo atidėta iki 1935 m. Na, o rūmai iškilmingai atidaryti 1937 m. balandžio 23 d.[5].

Nors Ramovės rūmai įsikūrę pakankamai reprezentatyvioje vietoje, šalia pagrindinės miesto urbanistinės arterijos Laisvės alėjos, diskusijos dėl statybos vietos nenutilo iki pat statybos pradžios. Akivaizdu, kad ieškota kaip įmanoma efektingesnio sprendimo. Į šias paieškas įsitraukė gana platus visuomenės ratas. Kaip pažymi statybą kuravęs inž. Juozas Barzda-Bradauskas, buvo kilę įvairiausių sumanymų: „Vieni kukliai pageidavo vien tik perkelti statybos vietą į kurį nors kampinį laisvą sklypą, kad mūsų rūmai efektiškiau iš oro atrodytų; buvo ir tokių, kurie norėjo pakeisti statybos sąlygas galvodami apie parką, apie kelių hektarų plotą, kad ir toliau nuo miesto centro.“ Būta netgi minčių Ramovę statyti ant Napoleono kalno ar Įgulos soboro vietoje, prieš tai šį nugriovus. Tik vargu ar visas idėjas reikėtų vertinti kaip turėjusias realų pagrindą. Anot J. Barzdos, atsirado „tikrų „idėjos mecenatų“, kurie nuoširdžiai, nemokamai siūlė grandiozinius sumanymus, kuriuos įvykdžius, mes pralenktume rytų maharadžų ir Amerikos multimilijardierių svajones“[6]. Kiek rimčiau mąstyta apie vietos parinkimą Nemuno krantinėje, prie Maironio gatvės.  Čia būtų buvę daugiau erdvės ir galimybė šalia pastato įrengti sodą. Pastarojo sumanymo atsisakyta dėl ekonominių skaičiavimų. Gana rimtai svarstyta galimybė griauti senąjį Karininkų ramovės pastatą ir statyti naują Laisvės alėjos ir Mickevičiaus gatvių kampe. Vis dėlto galų gale prieita prie nuomonės, kad senasis namas bus rekonstruotas, paaukštintas ir jame įrengti biznio namai[7], o pelnas iš jų skirtas išmokėti statybos paskolai.

Be jokios abejonės, didžiausią įspūdį palieka Ramovės interjeras. Ypač antrasis, reprezentacinis, aukštas, kurio „kompozicijon įdėta ne mažiau 80% visos kūrybinės energijos, kurios pareikalavo šių rūmų statyba“[8]. Tačiau architektūros mylėtojų dėmesio nusipelno ir pagrindinis fasadas. Nors konkurse matome ir gerokai modernesnių projektų (kaip antai antrąją premiją laimėjusį kito estų architekto, Augusto Volbergo, siūlymą[9]), galutinai apsistota ties „renesansinių požymių modernizuotu fasadu“[10]. Apatinė dalis dengta tašytu lietuvišku granitu. Įdomu, kad pirmo aukšto lagai apkaustyti grotomis ne saugos sumetimais, o turint estetinių motyvų: „Be jų platūs langai tarp granito didokų gabalų atrodytų per daug nenatūraliai, per daug „vitriniškai“; grotai suskaldo didelius stiklo paviršius, surimtina, pasunkina rūmų apačią, pastato rūmus ant tikrai stiprių kojų“[11]. Atkreiptinas dėmesys ir į fasado simboliką. Broniaus Pundziaus sukurti „karžygiai, sukūrę ir išlaikę tiek amžių didingą Lietuvos valstybę tarp galingų priešų, puikiai simbolizuoja dabarties mūsų kariuomenės tikslus; suaugę harmoningai savo forma su rūmų išvaizda jie dvasiniai rišasi su šių rūmų savininkais, kaipo idėjiniai jų pirmtakūniai. Trys to paties skulptoriaus pavykę vyriausių mūsų miestų (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos) herbai kariškame fone iš ginklų virš centrinio įdėjimo puošia pastatą, bet drauge lyg pasako, kad rūmų šeimininkai saugoja mūsų teritorijos sienas ir niekuomet „be Vilniaus nenurims“[12]. Itin dekoratyvios bronziniais elementais puoštos durys, link kurių veda reprezentatyvūs laiptai.

Funkcinė Ramovės schema gan aiški, suskirstyta į zonas. Pirmas aukštas – viešas. Čia buvo įsikūręs „Trijų milžinų“ restoranas, kurio salė, kaip teigė patys karininkai, „erdviausia iš visų Kauno ir, berods, Pabaltijo restoraninių salių“[13]. Salės būta ne tik erdvios, bet ir gana modernios: „Restoranas aprūpintas tuo, ko nėra nei viename Kauno restorane nei kavinėse – tobula ir stipria ventiliacija. Restorane per valandą oras bus keičiamas 5 kartus.“[14] Antras aukštas buvo ištisai skirtas reprezentacijai. Čia sutelkti visi svarbiausi kambariai: Vytauto menė (seklyčia), Prezidento kambarys, mažoji salė, didžioji salė, žiemos sodas-oranžerija. Trečias aukštas atiteko karininkų klubui, jam priklausė skaitykla, šachmatų kambarys, valgykla su balkonu į salę ir kitos kasdienio poilsio patalpos. Na, o ketvirtame buvo įrengtas viešbutis, kuris „sudaro lyg priedą prie restorano“[15]. Rūsyje, be pagalbinių patalpų, įkurta ir aktyvaus poilsio zona: sporto salė ir šaudykla (tiesa, iš pradžių manyta rengti kėglių salę).

Viena įspūdingiausių Ramovės patalpų – reprezentacinis Prezidento kambarys, kurį siekta sukurti „kiek tai galima lietuviškame charakteryje, naudojant lietuvišką medžiagą – lietuviškus motyvus kaip balduose, taip dekoravime, o jei galima tai ir pačioje vidaus konstrukcijoje“[16]. Projektą nuspręsta atrinkti viešame konkurse. Pirmąją premiją už „geriausiai išvystytą konstruktyvinę pusę“ laimėjo Aleksando Gordevičiaus projektas „Anga“; antroji premija už „neblogą spalvų suderinimą“ buvo paskirta Sofijos Pacevičienės projektui „Rūta“; trečioji – už „tinkamus baldus“ Jono Kovalskio projektui „Žvaigždė“. Kaip „turintys vertingų detalių“ nupirkti Antano Gudaičio „Beržas“ ir Bernardo Bučo „Bijūnas“[17]. Parengti galutinį projektą buvo pavesta „arch. Kudokui, kviečiant jam į padėjėjus p. Gordevičių, kaip inžinierių, ir p. Bagdonavičių, kaipo daugiausia turintį žinių (medžiagos) apie liaudies baldus ir reikalui esant, pritraukiant pasikonsultuoti audinių klausimais ir p. Tamošaitį”[18]. Tiesa, A. Gordevičius „apsiėmęs pažymėtą projektą paruošti ligi sutarto laiko nieko nepadarė“ [19], tad galutinis darbas teko S. Kudokui.

Darbus atlikti buvo pavestas Marijampolės amatų mokyklą baigusiems amatininkams, kuriems vadovavo mokyklos mokytojas V. Ūsas. „Darbui panaudota didžiumoj lietuviška medžiaga, ąžuolas ir klijuotė. Durų ir panelių paviršius padengtas Kaukazo riešutu su kadugio inkrustacijomis. Inkrustacijų, kurias sudaro lietuviški liaudies meno motyvai – stilizuota tulpė ir eglutė – kontūrai apvedžioti metalo inkrustacija. Reikia pažymėti, kad ši metalo inkrustacija yra pirmas tokios rūšies darbas Lietuvoje. Lubos pagamintos iš ąžuolo masyvo.“[20] Parketas, taip pat ąžuolinis, dėliotas lietuviško audinio pavyzdžiu.  Židinys iš juodo dirbtinio marmuro. Radiatoriai, kaip bemaž visose reprezentacinėse patalpose, pridengti bronzinėmis dekoratyviomis grotelėmis.

Unikalūs ir šio kambario baldai, kurie „susidėjo iš didelio stalo posėdžiams 4 mtr. ilgio, 12 fotelių, 12 kėdžių, 12 taburečių, 2 stalelių rūkymui ir 1 stiklo spintos-vitrinos dailiems karo dalykėliams dovanoms laikyti“[21]. Baldus buvo pavesta daryti Šiauliuose gyvenusiam menininkui Gerardui Bagdonavičiui. Tiesa, ne visi profesinės visuomenės atstovai įgyvendintais sprendimais liko patenkinti. Archyve išliko itin aštrus Jono Prapuolenio laiškas, rašytas 1936 m. lapkričio 27 d. Karininkų ramovės valdybai: Objektyviai apgalvojęs Pono Prezidento baldų paskirtį ir turėdamas galvoje Karininkų Ramovės Valdybos tuo klausimu geriausį norą, kad tas kambarys būtų kaip ir pavyzdys lietuviškai karininkijai, laikau sau pareigą pareikšti, kad paišiniuos nurodyti baldų projektai, kaip tai: stalas, stalelis, vitrina, kėdė ir taburetė yra nesąmoningas kitų tautų baldų atgyvenusių formų nevykęs kompiliavimas, ir kaipo ne į savo sritį ateinančio asmens dirbtinas teatrališkumo pasireiškimas. 1925 metais per pasaulinę Paryžiaus parodą paaiškėjo, kad kiekvienas tikrai geras baldas pirmoje eilėj turi atsakyti savo paskirčiai.“[22] Kad ir kaip būtų, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, tai vienas iš įdomiausių, epochos dvasią liudijančių lietuviškojo baldų dizaino pavyzdžių.

Ne mažiau įdomi ir Vytauto seklyčia. Jos sumanymas kilo dar „1930 metais, švenčiant Vytauto Didžiojo mirties sukaktį, [kai] Ramovės Taryba iškilmingai pasižadėjo būsimuose naujuose rūmuose įrengti būstą, pašvęstą Vytauto D. garbei“[23]. Siekiant sukurti Vytauto Didžiojo laikus primenančią atmosferą, svetainės interjerui pasirinktas gotikinis stilius. Į tai buvo žiūrima itin rimtai – seklyčios projekto autoriui architektui J. Kovalskui (rangovas J. Prapuolenis) buvo „išrūpintas leidimas atlankyti Marienburgo bei Arensburgo pilis, o taip pat duota galimumų pažiūrėti Lietuvoje esančius gotikos stiliaus pastatus“[24]. Dėl Vytauto Didžiojo epochą vaizduojančių paveikslų buvo tartasi su dailininku Jonu Mackevičiumi: „Pasikeitus mintims prieita nusistatymo, kad frizuose, kiek tai leidžia lėšos ir pajėgumas, turi būti atvaizduota Vytauto epopėja, be kitų žymesniųjų Vytauto epochą vaizduojančių paveikslų, turi būti Žalgirio mūšis. Dailininkas prof. Mackevičius pažadėjo kaip Mateikos Žalgirio mūšį, taip savo jau sukurtus bei projektuojamus paveikslus iš Vytauto epochos pritaikinti Vytauto seklyčiai, tariant atlikti juos dekoratyviniame tone.“[25] Tiesa, viduramžių menės sprendimas ne itin derėjo prie bendrosios pastato tektonikos. Sušvelninti kontrastą bandyta „padarant languose iš vidaus senobiškus vitražus, dalinančius langą į smulkesnes dalis, o duris uždengiant raudonom užuolaidom“[26].

Nors reprezentacinės Karininkų ramovės patalpos itin prabangios, tačiau esama stilistinės eklektikos – Vytauto seklyčia kurta kaip savotiška viduramžių menė, prezidento kambarys – kaip tautiško, tačiau podraug ir modernaus meno pavyzdys, didžioji salė persmelkta antikos architektūrai artimų istorinių elementų, mažoji salė „apstatyta buvusios Ramovės salės baldais, liustromis ir braketais“[27] liudijančiais XIX a. (toks pat prabangus sietynas puošia ir antro aukšto holą). Tad apskritai statinys virto savotiška stilistine mozaika, vienijama tik bendro nusistatymo – kurti puošniai. Čia galbūt vertėtų prisiminti estų architekto Hanno Kompus pastebėjimą, esą „kauniečiai, atrodo, turi palinkimą ir talentą į didelį dekoratyviškumą, pasakyčiau, netgi paradiškumą, ir šis džiaugsmas dekoratyviškumui reiškiasi ir fasaduose, balkonuose, karnizuose ir kituose architektūros ornamentuose, prie ko prisideda dar plastiškieji atvaizdavimai herbuose, biustuose, medaliuose ir t. t.“[28]. Tiesa, dekoratyvumas čia neatsiejamas nuo moderniausių technologijų – vidaus įranga buvo kuriama naudojant pažangiausias užsienio kompanijų naujoves: elektros šviesa, signalizacija ir telefonai – „AEG“, radijo įrengimai – „Philips“[29].  Ko vertas vien besikeičiantis didžiosios salės apšvietimas. Esant „linksmesnei baliaus nuotaikai“[30] lubose galėjo įsižiebti tautinės vėliavos spalvų  geltonos, žalios ir raudonos  apšvietimas. Išskirtinį pasididžiavimą kėlė ir moderni vėdinimo sistema: „Visame rūme įvesta tokia ventiliacija, kad ji ne tik tieks šviežią orą, bet ir sugedusį trauks laukan. Iki šiol Kaune tokios ventiliacijos nei vienuose namuose dar nėra“ [31]. Prabangus objektas tuomet kainavo apie 1 300 000 litų[32]. Šiandien tai vienas reikšmingiausių mūsų dienas pasiekusių tarpukario architektūros liudijimų.

Vaidas Petrulis

 



[1] Inž. B. Ramovės rūmai. Kardas, 1936, nr. 5, p. 130.

[2] Ibid.

[3] Bundza, A. Naujieji karininkų Ramovės rūmai. Lietuvos aidas, 1936, lapkričio 27.  

[4] Inž. B. Kaip atrodys karininkų ramovės rūmai. Kardas, 1933, nr. 3, p. 47.

[5] Naujoji Ramovė – nauja gadynė karių šeimoje. Kardas, 1937, nr. 9, p. 204.

[6] Inž. B. Ramovės rūmai. Užsimojimai ir galimumai. Kardas, 1936, nr. 6, p. 151.

[7] Bundza, op. cit.

[8] Inž. B. Ramovės rūmai. Kardas, 1937, nr. 8, p. 188.

[9] Kariniku ramoves konkursas. II premija August Volberg „Erika Nova“ projekto eskizai. VAA, AFM-588.

[10] Inž. B. Ramovės rūmai. Kardas, 1937, nr. 8, p. 187.

[11] Ibid.

[12] Ibid.

[13] Ibid., p. 191.

[14] Bundza, op. cit.

[15] Inž. B. Ramovės rūmai. Kardas, 1937, nr. 8, p. 192.

[16] Lietuvos karininkų ramovės seniūnų tarybos ir vadybos posėdžių protokolai. 19341936. LCVA, f. 6, b. 11.

[17] Ramovės naujuose rūmuose prezidento kambariui įrengti sąlygos, žiuri komisijos protokolas ir susirašinėjimas. LCVA, f. 6, b. 39.

[18] Lietuvos karininkų ramovės seniūnų tarybos... Op. cit.

[19] Ibid.

[20] Jaunieji amatininkai įrengė Valst. Prezidentui kambarį. Amatininkas, 1937, balandžio 15 d., p. 99.

[21] Dail. G. Bagdonavičius amatuose. Amatininkas, 1937, nr. 8, p. 117.

[22] Lietuvos karininkų ramovės byla nr. 15, 1936-1939. LCVA, f. 6, ap. 1, b. 41.

[23] Inž. B. Ramovės rūmai. Kardas, 1937, nr. 8, p. 188.

[24] Lietuvos karininkų ramovės seniūnų tarybos... Op. cit.

[25] Ibid.

[26] Inž. B. Ramovės rūmai. Kardas, 1937, nr. 8, p. 189.

[27] Ibid., p. 188.

[28] Iš senos rusų įgulos gūžtos išaugo moderniškas miestas: labai įdomus svetimšalio architektoriaus žodis apie Kauno statybą. Lietuvos aidas, 1935, birželio 24.

[29] Lietuvos karininkų ramovės seniūnų tarybos... Op. cit.

[30] Inž. B. Ramovės rūmai. Kardas, 1937, nr. 8, p. 190.

[31] Bundza, op. cit.

[32] Šližys, J. Lietuvos karininkų Ramovės naujųjų rūmų įkurtuvės. Kardas, 1937, nr. 9, p. 208.