Dauguma tarpukariu Lietuvoje suprojektuotų bankų pastatų tiek didžiuosiuose miestuose, tiek provincijoje pasižymėjo aiškiai išreikštomis klasicizmo formomis. Bankų architektūroje racionalizmo ir funkcionalizmo bruožai ėmė ryškėti ketvirtame dešimtmetyje. Pastatams būdinga klasikinė architektūra vis labiau abstrahuojama, įgyja paprastesnes geometrines formas. Žemės bankas Kaune – būdingas šio proceso pavyzdys. Karolis Reisonas, rašydamas apie Žemės banką, nors pastarasis ir gan santūrios architektūros, savo poziciją grindžia tokiais modernizmui artimais architektūrinės kalbos elementais, kaip antai plokščias stogas: „Parapetas beveik uždengia stogą, ypač žiūrint iš aikštės, o kadangi stogas dalinai iš tolimesnės vietos matomas, tai, kad jis neatrodytų ryškia dėme virš rūmų, jis dengtas skarda, kuri savo spalva susilieja su dangumi ir todėl ryškiai virš rūmų nedominuoja ir nedarko bendro ramaus banko rūmų ir muziejaus vaizdo“[1]. Įdomu, kad banko rūmų architektūros pristatymuose periodinėje to meto spaudoje taip pat galime įžvelgti tam tikrų užuominų į naująją modernistinę estetiką: „Reikalinga, kad darbo patalpos būtų šviesios, kad jose būtų pakankamai oro ir šilumos. Visi kiti statomi namui reikalavimai buvo laikomi antraeilės reikšmės [...] daugiausia dėmesio buvo kreipta namų higienai ir patalpų švarumu“[2]. Tiesa, architektūros estetinės kokybės samprata ir toliau neatskiriama nuo ornamentikos. Pastarosios nebuvimas pateisinamas tik higienos ir finansiniu požiūriu: „Brangių įrengimų, visokių gipso pagražinimų ir ornamentų, nors ir puošiančių vidaus įrengimą [paryškinta cituojant - V. P.], tačiau visuomet padedančių dulkėms laikytis, naujai pastatytuose Žemės banko namuose nėra“[3].

Vaidas Petrulis