Šiandieninėje Lietuvos miestų teritorinėje plėtroje akivaizdžiai vyrauja suburbanizacijos tendencijos, kurios, daugelio tyrėjų nuomone, gana neigiamai veikia mūsų architektūrinę kultūrą. Įdomu, kad ekstensyvaus miestų užstatymo problematika, neigiamas poveikis jų infrastruktūros sistemoms Lietuvos urbanistikos tyrėjų darbuose pastebėtas jau daugiau kaip prieš dešimtmetį[1] ir siejamas ne tik su nepriklausomybės laikotarpiu išpopuliarėjusiu kraustymusi į priemiesčius, bet ir su sovietmečio masinės daugiabučių statybos nulemtomis miestų teritorinio augimo tendencijomis[2]. Todėl itin svarbu pastebėti ir įvertinti ne tokius dažnus vidinės miestų plėtros pavyzdžius. Vienas tokių - architektų Mindaugo Miliukščio, Ryčio Vieštauto ir Reginos Tumpienės suprojektuotas dviaukštis daugiabutis pastatas su mansarda Kėdainių senamiestyje.

Vienos memorandume, viename iš pažangiausių šiuolaikinės paveldosaugos dokumentų, teigiama: „Pagrindinis šiuolaikinei architektūrai istoriniame urbanistiniame kraštovaizdyje keliamas uždavinys yra atsiliepti į plėtros dinamiką, skatinant socialinius ekonominius pokyčius ir augimą, tačiau tuo pat metu ir gerbti paveldėtą miesto peizažą ir jo kraštovaizdinę aplinką"[3]. Pažvelgę į Kėdainių situaciją, pastato urbanistinę koncepciją bei architektūrinę kompoziciją, galime drąsiai daryti išvadą, kad statinys yra akivaizdus teigiamo istorinės ir naujosios architektūros santykio pavyzdys, kuris užtikrina „seno" ir „naujo" darną.

Pagrindinis pastato fasadas suskaidytas į keturias sekcijas ir kiekvienos iš jų architektūrinė raiška pasitelkiant skirtingą medžiagą (mūrą, medį, stiklą, plytų mūrą) yra skirtinga. Toks skaidymas atliepia senamiesčiams būdingą istorinę posesijų sistemą. Pagrindinis daugiabučio fasadas kuria keturių atskirų namų, atsuktų į aikštę galu, įspūdį. Čia galime įžvelgti ir simbolinę prasmę: skirtingų faktūrų naudojimas bei nevisiškai lygi stogo linija pastatui suteikia Kėdainių senamiesčiui būdingo tapybiškumo, simbolizuoja architektūros formose atspindėtą miesto praeities multikultūriškumą. Svarbu ir tai, kad šis objektas savo architektūrine verte, drąsa (tiesa, čia nėra to šokiruojančio kontrasto, kuriuo garsėja tokie starchitecture pavyzdžiai kaip F. Gehri „Šokantis namas" Prahoje) papildo miesto istorijos akcentų skalę, o tuo tarpu nemaža dalis naujųjų Lietuvos projektų istorinėje aplinkoje nepasižymi išliekamąja architektūrine verte. Čia galime paminėti bent du naujus projektus A. Jakšto g. Kaune, visai šalia Rotušės a. ir Kauno pilies: naujai pastatytą Kolpingo kolegiją ir visai šalia jos suprojektuotą „bevardį" objektą  - nykius, meniniu požiūriu menkaverčius statinius.

Naujasis namas Kėdainiuose pastatytas ant išlikusių nuo XVI a. rūsių (rūsiai išsaugoti, juos bandoma pritaikyti visuomenės poreikiams), kurie, kaip spėjama, priklausė miesto rotušei[4]. Tad šis daugiabutis atkuria buvusios aikštės kontūrus: „uždaro" pietrytinę Senosios Rinkos aikštės kraštinę bei pratęsia Senosios g. perimetrinio užstatymo liniją iki pat aikštės. Tokiu būdu pastatas natūraliai įgauna L raidės formos planą. Taigi vėl tenka grįžti prie simbolikos ir dialogo, vykstančio tarp istorijos ir dabarties: tokią plano konfigūraciją Lietuvos renesanso architektūroje galima sutikti tik Kėdainiuose, kuriuose nuo XVII a. gyvenę škotai pirkliai statė tokio planinio tipo statinius. Prieš įgyvendinant šį projektą aikštės tūrinė erdvinė kompozicija buvo nepagrįstai atvira, o tokia erdvės konfigūracija nebūdinga istoriniams miestų centrams. Pastato funkcinė organizacija taip pat, bent iš dalies, atkuria aikštės, kaip prekyvietės, paskirtį, nes pirmieji namo aukštai pritaikyti komercinei veiklai.

Šis objektas Kėdainių senamiestyje ne tik akcentuoja šiuokaikiškumą, senamiesčiui grąžina jo urbanistinės struktūros dalį bei pagyvina miesto architektūrinę panoramą, bet taip pat ir respektuoja istoriją, Kėdainių architektūros ir urbanistikos paveldą.

Kastytis Rudokas

[1] Pakalnis, M. Miestų užstatymo tankinimo metodikos pasirinkimas ir Vilniaus Naujamiesčio tankinimo programa. Urbanistika ir architektūra, Vilnius: VGTU, 2000, nr. 4, p. 149–162.

[2] Godienė, G. Lietuvos miestų teritorijų vidinės ir išorinės plėtros santykis 1960–1990 (Joniškio, Mažeikių, Panevėžio pavyzdys). Urbanistika ir architektūra, Vilnius: VGTU, 2000, nr. 4, p. 141–148

[3] Vienos memorandumas [interaktyvus]. 2005 [žiūrėta 2012 m. sausio 21 d.] Prieiga per intrnetą:<http://www.heritage.lt/t_aktai/konvencijos/vienos_memorandumas.htm>.

[4] Bružas, A. Fasadus sukūrė senamiestis. Statybų pilotas, 2007, nr. 8.