Istorija. Mintis statyti objektą, anuomet vadintą „Fiziško auklėjimo rūmais", suformuota „1926/27 metais, Sporto Lygos centro komitete“[1]. Tačiau idėja kuriam laikui buvo apmirusi ir atnaujinta tik 1930 m., kai Fiziško auklėjimo draugija Švietimo ministerijai pasiūlė objekte „susieti sporto reikalus su platesniais fizinio auklėjimo reikalais“[2]. Prezidentui A. Smetonai pripažinus, kad tokių „rūmų statybą reikia laikyti vargiai beatidedamų valstybės reikalų tarpe“[3], objekto statybą buvo nuspręsta pradėti dar 1932 m. pavasarį. Pirmiausia planuota „statyti mokslams institutą su sale; antras etapas – baseinas, ir trečias etapas – stadionas su šalutiniais įrengimais“[4]. Vis dėlto galutinis projektas parengtas tik 1933 m., pirmasis statybos etapas baigtas 1934 m., o rūmai šiek tiek praplėsti tik 1939 m., „ant šoninių auditorijų korpuso užstatant antrąjį aukštą“ (projektas 1937 m.[5]). Baseinas atsirado tik 1959 m. (architektas J. Putna). Sovietmečiu įvykdyti ir kai kurie kiti plėtros darbai: „1967 metais abipus salės užstatytas trečiasis aukštas 1983–1985 metais už baseino pastatytas auditorijų ir laboratorijų korpusas (architektas J. Černius)“[6]. Tad rūmų statyba yra ilgo, per kelias ganėtinai skirtingas epochas nusitęsusio proceso pavyzdys. Vertinant architektūros istorijos požiūriu, neabejotinai vertingiausias tarpukario epochos palikimas.   

Vieta. Nors iš pradžių buvo manyta, kad rūmus derėtų statyti „Kęstučio gatvėje esančiame žemės sklype su mediniu nameliu, kuris rusų laikais priklausė sporto „Orel“ draugijai“[7], tačiau 1930 m., atgimus rūmų statybos idėjai, buvo vieningai nuspręsta, kad šalia Ąžuolyno esanti teritorija, kuri yra „arti centro ir sykiu toli nuo dulkių ir miesto triukšmo“[8] bus ideali vieta tokios paskirties objektui. Juolab kad prieš iškylant Fiziško auklėjimo rūmams čia jau veikė Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) stadionas bei Teniso klubo aikštelės. Rūmai buvo pirmas solidus ir gana prabangus (statybai planuota skirti nuo 600[9] iki 900[10] tūkst. litų) šio sporto komplekso statinys, kurį tarpukario Lietuvoje papildė 1935 m. F. Bielinskio suprojektuotas sporto aikštynas[11], o 1939 m. – Sporto halė.

Filosofija. Kaip galime spręsti iš to meto spaudos, rūmų statybos idėja glaudžiai siejosi tiek su modernizmo epochoje madingomis idėjomis, tiek ir su tautinio sąmoningumo žadinimo procesais. Higiena neabejotinai buvo vienas iš svarbiausių moderniojo miesto kūrimo nuostatų – „mūsų laikais kultūringumas yra matuojamas higienos įmonių ir jos supratimo laipsniu“[12]. Tad pristatant rūmų idėją pabrėžiamas „sveikatos tobūlinimas, dvasios ir kūno jėgų derinimas, darbštumo, susiklausymo ir gerų socialinės higienos reikalavimų, papročių kvėpavimas“[13] raiškiai atspindi ano laiko dvasią. Na, o kita vertus, kuriant „sveikus tautos papročius, mokydami tobūlinti fizišką patvarą ir sveikatą“, buvo siekiama  prisidėti prie jaunimo „kultūringo rungtyniavimo su kitomis tautomis“, kur „iki šių dienų nesisekė“. „Fiziško Auklėjimo Rūmai turės išsklaidyti tamsius debesėlius iš mūsų sporto padangės ir turės būti ištikimu centru, kur galėtų susispiesti geriausias Lietuvos jaunimas ir atstatyti mūsų lietuvišką garbę“[14].

Funkcija. Šioje mokslo įstaigoje visų pirma turėjo būti ruošiami „būsimieji mokyklų fiziško auklėjimo mokytojai, kariuomenės instruktoriai ir visi tie, kurie norės įgyti teisės mokyti fiziško auklėjimo dalyką“[15]. Planuota bendradarbiauti su Medicinos fakultetu įrengiant „gydymo ir antropometrijos skyrių su Rentgeno prietaisais ir diametrija“[16]. Neužmiršta įtraukti ir platesnio visuomenės rato: „Atspėjamu laiku, t. y. daugiausiai popietiniu metu, bus leidžiama įvairioms organizacijoms naudotis rūmų būstais. Taip pat bus ruošiamos populiarios ir fiziško auklėjimo ir sporto srities paskaitos“[17]. Modernią polifunkcinio centro dvasią rodo ir planai antro aukšto terasoje įrengti „solariumą (saulės vonioms terasą)“[18].

Architektūra. Pirmąjį „iš trijų dalių sudarytą“[19]  projektą V. Landsbergis parengė dar 1931 m. Vėliau objektą siekta sumoderninti, sukurti „kompaktiškesnį ir racionalesnį“[20] tūrį. Pastarojo, 1932 m. parengto projekto gipsinis modelis buvo pristatytas ir Prezidentui A. Smetonai[21]. Visgi, kaip matome, projektą vėl teko koreguoti. Šiandieniniame statinyje į akis krinta simetrija, klasikinei architektūrai būdinga fasado ritmika. Bene taikliausiai rūmų architektūrinį sprendimą atspindi paties architekto žodžiai: „Projektuojant šiuos rūmus norėta sujungti vienam pastate du dalykus, dvi formas: klasiką, pirmąjį didį fiziškos kultūros pionierių (Graikiją), su mūsų laikais. Abiejų salių korpusai stengtasi išdirbti pagal klasikinę dvasią, sumodernizuojant tik esminius dalykus, kiek to reikalauja šių dienų architektūra. Iš antros pusės, trobesys stengtasi projektuoti visiškai moderniai"[22]. Vienas iš moderniausių sprendimų – puscilindrio formos sporto salės gelžbetoninės karkasinės perdangos su viršutiniu apšvietimu, kuriam panaudotas trijų sluoksnių įstiklinimas (inžinierius S. Milius). Anot projekto autorių „Kreuzekrost“ konstrukcija, kuri buvo „išrasta ir patentuota 1928 m. inž., dr. Stefan Szego“[23] turėjo būti „lengva ir elegantiška, ir žinoma ugniai atspari“[24]. Įdomu paminėti, kad objektas savo kompozicija gan artimas kitam V. Landsbergio projektuotam panašios paskirties statiniui – Klaipėdos pedagoginio instituto sporto rūmams (1938), kurie taip pat žemi, horizontalūs, simetriški, puošti istorizmui būdingomis detalėmis.

Vaidas Petrulis