Operos ir baleto teatras (Išlikęs) (0)
Adresas: Vilniaus m. sav., Vilniaus m., A. Vienuolio g. 1
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Elena Nijolė Bučiūtė
Stiliai: Funkcionalizmas/modernizmas, Vėlyvasis modernizmas
Metai: 1963 - 1974
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Vilnius
Laikotarpis: Sovietmetis
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Kultūros/sporto/poilsio, Teatras
Medžiagos: Mūras (plytų), Metalas, Gelžbetonis
Nuotraukos: 27
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)

Operos ir baleto teatras

Poreikis. Nors operos teatro pradžia Lietuvoje datuojama 1636 m., kai Vilniuje, Žemutinėje pilyje, buvo pastatyta karaliaus raštininko italo Virgilio Pucitelli opera „Il ratto d'Elena“ („Elenos pagrobimas“[1]), operai skirto specialaus pastato miestas neturėjo. XIX a. viduryje, kai didžiuosiuose Europos miestuose vyko operos teatrų statybos proveržis, Vilniuje Miesto teatrui teko glaustis Rotušės rūmuose, kurie buvo „nepatogūs ir nesaugūs gaisro atveju“[2]. Teatras čia veikė iki 1924 m.[3] Tad nors XX a. pirmojoje pusėje mieste buvo vienas kitas solidesnis teatrui skirtas objektas (1913 m. atidarytas 900 vietų Lenkų teatras [dab. Lietuvos rusų dramos teatras, arch. V. Michnevičius, A. Parčevskis], Miesto salėje [dab. Nacionalinė filharmonija], kuri po karo tapo kino teatru „Milda“, savaitgaliais vykdavo koncertai[4]), tačiau reprezentacinės, urbanistiniame miesto kontekste atpažįstamos teatro salės Vilniui akivaizdžiai trūko. Sprendimas statyti Operos ir baleto teatro rūmus buvo suformuotas prabėgus dešimtmečiui po karo. „Po Maskvoje įvykusios lietuvių literatūros ir meno dekados TSRS Ministrų Taryba įpareigojo TSRS Kultūros ministeriją atlikti 1954 metais Lietuvos TSR operos ir baleto teatro statybos projektavimo darbus“[5]. Tiesa, idėja projektuoti tokio pobūdžio objektą Lietuvoje jau sklandė: J. Kumpis 1950 m. parengtoje knygelėje „Socialistinė miestų statyba ir architektūra Tarybų Lietuvoje" pateikia lietuvių architektų A. Lukošaičio ir J. Pero konkursinį Valstybinio operos ir baleto teatro projektą[6].

Projektavimas. Nors objekto poreikis buvo akivaizdus, Operos ir baleto teatras atsirado ne taip jau paprastai ir sklandžiai. Pirmasis projektas buvo parengtas neilgai trukus po Ministrų Tarybos įpareigojimo: „1955 m. sausio 4 d. TSRS Kultūros ministerijos Valstybinio teatrų projektavimo instituto („Giproteatr“) vyr. inžinierius V. Dubininas ir vyr. architektas R. Gegartas pristatė pirmą eskizinį teatro rūmų projektą“[7]. Anot tuomečio Valstybinio operos ir baleto teatro direktoriaus pavaduotojo B. Vaivados, rusų projektas susilaukė kritikos ir „į teatro projektavimo darbą įsijungė respublikos architektai. 1958 m. pabaigoje teatro darbuotojai apsvarstė du projektus, sudarytus vilniečių inž. arch. Spelskio bei arch. Bučiūtės ir kauniečių inž. arch. Mikėno bei inž. arch. Šepkaus. 1960 m. specialistai vienbalsiai pripažino, kad architektės B. Bučiūtės paruoštas teatro rūmų projektas gali būti pagrindu, sudarant projektinę užduotį. 1962 m. projekto autorė N. Bučiūtė pateikė Operos ir baleto teatro kolektyvui svarstyti pataisytą pastato projektą. Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1963 m. spalio 26 d. patvirtino projektinę užduotį“[8]. Visgi prabėgus bemaž keturiems metams projektas tebebuvo neparengtas. Šiandien sunku pasakyti, kas lėmė tokią situaciją. Ar projekto unikalumas ir tam metui sudėtingi techniniai sprendimai (antai E. Budreika pastato konstrukciją įvardija kaip „tiesiog virtuozišką“[9]), ar tai, kad, pasak B. Vaivados, teatro projektas buvo rengiamas „tarp kitko“, šalia kitų projektavimo darbų[10]. Kad ir kaip būtų, tenka pripažinti, jog statyba užsitęsė iki 1974 m., taigi daugiau nei dešimtmetį.

Filosofija. Architektūrinis sumanymas neabejotinai sietinas su minimalistiniu funkcionalizmu bei stiklo, kaip skaidrios medžiagos, įkūnijančios šiuolaikiškumą bei socialinės lygybės principus, panaudojimu. Kaip 1963 m. akcentavo pati architektė, „naujasis teatro pastatas, kaip ir pats teatrinis menas, pirmiausia turėtų išreikšti nuoširdumą ir betarpiškumą žmogui, būti suprantamu eiliniam žiūrovui. Architektūrinę išraišką suteikti siekėme tik tuo, kas teatrui būtina: scena, salė, fojė, žiūrovų prieigos“[11]. Laikui bėgant autorės pozicija kiek labiau priartėjo prie tradicinio operos teatro įsivaizdavimo, buvo atsisakyta drąsaus asketizmo: „Norėjau suteikti teatrui būdingą iškilmingumą, sudaryti jaukią aplinką, vertą taurios muzikos meno“[12]. Tiesa, modernumo simboliu tapusios milžiniškos „stiklo užuolaidos“ bei apskritai naujų technologijų panaudojimas (daugiausia įrangoje, scenoje) dominuoja tiek autorės pozicijoje, tiek ir objekto recenzijose: „Projektuodama teatrą, Nijolė Bučiūtė numatė, jog šis statinys turės atspindėti ateities architektūros kryptį, kurios stilistinė išraiška dar nėra galutinai susiformavusi, ją dar būtina surasti. Mūsų amžiaus technicizmui plėstis atsiranda vis palankesnės sąlygos, technika vis giliau skverbiasi į žmogaus gyvenimą ir, atskirai imant, į architekto kūrybą. Todėl architektūra turi derintis prie šio pažangaus technikos proceso“[13]. Taigi pastato idėjos būtų galima ieškoti sąveikose tarp asketiško modernizmo bei puošnios reprezentacijos. 

Vieta. Rūmai stovi viršutinėje Neries šlaito terasoje, savo padėtimi bei tūriu dominuoja aplinkoje ir formuoja urbanistinę „kalvą“. Prieš karą šioje reprezentacinėje Vilniaus urbanistinėje erdvėje buvo „dirbtinių dujų gamykla. Nuo Neries palei gamyklą ėjo Dujų gatvė ir jungėsi su Tyliąja gatve, kuri savo vardą išlaikė iki šiol. 1941 m. vokiečių lėktuvai bombarduodami žaliąjį tiltą pataikė į šalia tilto esančius namus ir dujų gamyklą, kuri sprogdama apgriovė ir aplinkinius kvartalus. Po to čia susidarė tuščia aikštė, o jos pakraštyje dūbsojo milžiniškas ir gilus gamyklos katilas, įleistas į žemę, riogsojo visokios nuolaužos. Aikštėje po karo dažnai apsistodavo gastroliuojantys cirkai, žvėrynai“[14].

Architektūra. Pirmasis teatro projektas, kurio eskizus galime rasti to meto spaudoje, savo ištisomis stiklo sienomis, milžiniška atvira vidaus fojė akivaizdžiai sulaužė teatro pastatams įprastus stereotipus ir Lietuvoje atvėrė kelią naujos kartos, skaidraus, lengvo ir šiuolaikiško teatrinio pastato koncepcijai. Visgi pirminis projektas vėliau buvo ne kartą koreguotas, apvilktas solidesnėmis medžiagomis bei puošniais, objektui reprezentacinę dimensiją suteikiančiais elementais, todėl įgavo tam tikro eklektiškumo, spektakliškumo, netgi polinkio į kičą. Ornamentas čia jau nebe nusikaltimas. „Kiekvienoje savitos konfigūracijos patalpoje – vestibiulyje, fojė, salėje, laiptinėse, poilsio bei bufeto kampeliuose – lankytoją pasitinka koks nors netikėtumas, nekasdieniškas emocionalus formų, medžiagų ir spalvų derinys, neįprasti sienų ir lubų plokštumų rakursai, įmantrus šviesos ir šešėlių žaismas. Autorė šiam tikslui pasitelkė įvairias apdailos medžiagas ir įrangos būdus: stiklo sienas, lygų ir reljefinį tinką, grindų mozaiką ir kiliminę tekstilę, medieną ir keramiką, o taip pat metalą - dažniausiai žalvarį“[15]. Bene įspūdingiausia interjero detalė – nuo lubų nutįsę bronziniai dekoratyviniai šviestuvai (dail. Jurijus Markejevas), kurie ne šviečia, bet tik atspindi viršutinių prožektorių šviesą. Taigi, savo skaidriuoju pavidalu Operos ir baleto teatro pastatas formuotas kaip tam tikras iššūkis nusistovėjusioms sampratoms, o vėlesnis jo prisodrinimas dekoru byloja apie žingsnį konvencionalumo link.

Technologijos. Konstrukcijoje naudotas gelžbetonis ir plytos, išsiskyrė originali metalinė erdvinė žiūrovų salės perdangos konstrukcija (inž. Ciprijonas Strimaitis). Svarbiu statinio akcentu galėtume laikyti sceną, kurią ruošė meistrai iš „Vokietijos Demokratinės Respublikos, vadovaujami inžinieriaus Karlo Heinco Šadės, atstovaujančio firmai „SBS-Dresden“[16]. To meto kontekste ne mažiau novatoriška buvo ir „spektaklių apšvietimo sistema, tvarkoma skaičiavimo mašinų, kurią pagamino Suomijos firma „Stremberg“, ar radiofikavimo aparatūra, kurią pristatė Vengrijos Liaudies Respublikos firma „Elektroinspek“[17]. Beje, septyniasdešimt du fojė sietynai taip pat buvo pagaminti ne Lietuvoje, bet tuometės Vokietijos Demokratinės Respublikos firmoje „Heimel elektrik“[18].

Vertė. Nors oficialioje partinėje to meto retorikoje teatro rūmai visų pirma buvo vertinti kaip ekonominio proceso sraigtelis („Įžengdami į vieną įspūdingiausių kultūrinės paskirties statinių respublikoje, mes pirmiausia galvojame apie ekonominių socializmo pasiekimų mastą, įgalinantį taip plačiai užsimoti kultūrinėje statyboje, mes galvojame apie išmintingą ir toliaregišką Komunistų partijos politiką, kuri nepaprastai svarbų vaidmenį skiria komunistinės asmenybės ugdymui, vadinasi, ir jos kultūriniam auklėjimui, dvasiniam ugdymui“[19]), šiandien šie teiginiai telieka sunkiai įtikima nesenos politinės retorikos iliustracija, na, o galimos vertės visų pirma turėtume ieškoti architektūriniame objekto pavidale. Jei sutiksime, kad architektūra yra viena iš kultūrinės komunikacijos formų, pastatą galima suprasti kaip vieną įdomiausių sovietinio palikimo pavyzdžių, bylojančių apie medžiagines to meto galimybes bei reprezentacinės architektūrinės estetikos tendencijas. Žvelgiant šiuo požiūriu, Operos ir baleto teatras yra vienas iš nedaugelio sovietinės epochos statinių, kurį turėtume išsaugoti ateities kartoms kaip unikalų, sovietinę epochą reprezentuojantį objektą. Kartu tai reikšmingiausiais architektės, kuriai buvo suteiktas LTSR nusipelniusios garbės architektės vardas, kūrinys.

Vaidas Petrulis



[1] Santvaras, S. Operos teatras: istorijos fragmentai [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://teatras.mch.mii.lt/Teatras/Operos_teatras.htm>.

[2] Lukšionytė-Tolvaišienė, N. Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje. Vilnius: VDA leidykla, 2000, p. 57.

[3] Vilniaus architektūra. Red. A. Jankevičienė  ir kt. Vilnius: Mokslas, 1985, p. 162.

[4] Filharmonijos pastato istorija [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.filharmonija.lt/lt/apie-mus/istorija/>.

[5] Vaivada, B. Argi taip projektuojama. Statyba ir architektūra, 1967, nr. 7, p. 3.

[6] Kumpis, J. Socialistinė miestų statyba ir architektūra Tarybų Lietuvoje. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1950, p. 51.

[7] Vaivada, B, op. cit.

[8] Ibid.

[9] Budreika E. Jos pastatai puošia Vilnių. Literatūra ir menas, 1976, rugsėjo 18, p. 11.

[10] Vaivada B, op. cit.

[11] Būsimasis Vilniaus operos ir baleto teatras. Statyba ir architektūra, 1963, nr. 1, p. 12.

[12] Baginskienė, D. Architektė Nijolė Bučiūtė. Statyba ir architektūra, 1976, nr. 1, p. 18.

[13] Budreika, E. Jos pastatai puošia Vilnių. Literatūra ir menas, 1976 rugsėjo 18, p. 11.

[14] Šaulys, V. Čia – operos ir baleto teatras. Švyturys, 1974, nr. 7, p. 30.

[15] Budreika E. Jos pastatai puošia Vilnių. Literatūra ir menas, 1976 rugsėjo 18, p. 11.

[16] Naujieji operos ir baleto rūmai. Švyturys, 1974, nr. 20, p. 4.

[17] Ibid.

[18] Ibid.

[19] Operos rūmų statytojams. Draugo A. Barkausko kalba. Literatūra ir menas, 1974, gruodžio 21, p. 2