Architekto Gintauto Natkevičiaus suprojektuotas Šiluvos piligrimų informacijos centras (2009–2010) – jau antras per pastarąjį dešimtmetį naujas pastatas šiame Raseinių rajono miestelyje. 2003 metais Šiluvoje, visai šalia Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos, iškilę Jono Pauliaus II namai savo pusiau sodybinio užstatymo pobūdžiu gana sėkmingai užpildė pietinę M. Jurgaičio aikštės kraštinę, o architektūrine raiška (ypač spalvomis bei medžiagomis) ansambliškai papildė baziliką. Po septynerių metų išdygęs piligrimų informacijos centras – dar viena neblogai apgalvota šiuolaikinės architektūros intervencija į jautrią, smulkaus mastelio, aiškias dominantes turinčią urbanistinę erdvę.

Objekto architektūros šiuolaikiškumu abejoti netenka, antra vertus, pastato fasadų kompozicija yra glaudžiai susijusi su architektūriniu bei urbanistiniu Šiluvos miestelio centrinės aikštės kontekstu. Aikštės planas yra netaisyklingas – pietvakarinė kraštinė tarsi nupjauta pagal susiklosčiusią užstatymo liniją. Tokį istoriškai susiformavusį urbanistinį motyvą puikiai atliepia piligrimų informacijos centro vakarinis stiklo fasadas, kurio stogo briauna tarsi pratęsia aikštės kompozicinę perspektyvą žvelgiant iš šiaurės į pietus. Visgi aklinoji fasado siena lieknų ir grakščių bazilikos bokštų fone gali pasirodyti masyvi. Lyginant su foniniu, daugiausia vienaukščiu, užstatymu, į akis krinta ir aukštas, stambokas pastato siluetas.

Pastato tūrį sudaro du pagrindiniai dviaukščiai ir tarp jų esantis jungiamasis vieno aukšto korpusas. Net ir specialiai neieškodami kontekstualumo apraiškų pastebėsime, kad čia netiesiogiai atkartojamas vėlyvojo baroko stiliaus bazilikos fasadas. Šis įspūdis aiškiausiai matomas žvelgiant iš vakarinės M. Jurgaičio aikštės pusės perspektyvos. Galinių ir šoninių fasadų sprendimai, kaip antai aklinų ir stiklinių sienų kontrastas, nenuoseklus langų angų išdėstymas, perimetrinio užstatymo linijos išlaikymas šiandieniname kontekste įprasti, dažnai pasitaikantys naujosios architektūros intervencijose į istorinę erdvę.

Atsižvelgiant į kontekstą, piligrimų informacijos centrą būtų galima palyginti su Kėdainių Senosios Rinkos aikštėje esančiu daugiabučiu gyvenamuoju namu. Nors pastarajame tūrinis santykis su istoriniu užstatymu nuosaikesnis, tačiau esama daugiau tapybiškumo, juntamas stipresnis formų ir medžiagų žaismas. Žvelgiant iš urbanistinio žiūros taško, piligrimų informacijos centras, kaip ir pastatas Kėdainiuose, harmoningai suformuoja aikštės kraštinę. Vis dėlto skirtumas toks, kad Kėdainiuose nauja architektūra galutinai išsprendžia ir užbaigia Senosios Rinkos aikštės kompoziciją. Šiluvoje šiuo aspektu įžvelgtina ir nemaža, tegu ir funkcinio poreikio nulemta neigiamybė: į vakarus nuo pastato prie pagrindinės miestelio aikštės prišlieta automobilių stovėjimo aikštelė, kuri palieka nepagrįstai atvirą, o dar blogiau, trinkelėmis išgrįstą ir išlygintą erdvę, kontrastuojančią su žaliu aplinkiniu miestelio reljefu.

Apibendrinant galima pasidžiaugti, kad Šiluvos kaip piligrimų kelio stoties statusą įprasmina ir šiuolaikinės architektūros projektai. Nors ir gali kilti abejonių dėl statinio mastelio, kitais aspektais kontekstualus bei tuo pat metu šiuolaikiškas objektas akivaizdžiai praturtina architektūrinę mažųjų Lietuvos miestelių įvairovę.

Kastytis Rudokas