Išlaužo bažnyčia – vienas iš tarpukario kulto statinių, pastatytų rekonstruojant dvaro rūmus. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918–1940), vykdant Žemės reformą, dauguma dvarų buvo išdalyti, sumažinti žemės plotai, likviduota dvarininkų žemėvalda. Išlaužo dvaras priklausė grafams Tiškevičiams. Dvaro valdytojas (nuomos teisėmis) buvo Mykolas Gustaitis[1]. Dvaras nusavintas 1925 m. Tais pačiais metais pradėta kurti Išlaužo parapija[2]. 1927 m. „Vyriausybės žiniose“ paskelbta, jog Išlaužo dvaro pavadinimas pakeistas į Išlaužo kaimą[3].

Iš dvaro žemės naujai besikuriančiai parapijai buvo paskirta 8 ha žemės su dvaro statiniais[4]. Pirmuoju klebonu paskirtas kun. Vytautas Gurevičius. Jis rinko lėšas bažnyčios statybai, negailėjo savo santaupų (paaukojo apie 20 000 Lt). Kunigas pagarsėjo tuo, kad ne tik vadovavo statyboms, bet ir pats uoliai dirbo. Bažnyčioje kabo kun. V. Gurevičiaus portretas, o prie jo pažymėta: „Ši bažnyčia pastatyta parapijiečių ir pašaliečių lėšomis, rūpesčiu klebono Vytauto Gurevičiaus per tris metus.“

Dvaro rūmai, statyti 1860 m., buvo vienaaukščiai, su cokoliniu aukštu, erdvia pastoge; pagrindinis tūris – stačiakampio plano[5]. 1929 m. rūmai nugriauti iki langų[6]. Mūrinės pastato sienos panaudotos bažnyčiai statyti. Bažnyčia pašventinta 1933 m. rugsėjo 3 d.[7] Šventorius aptvertas geležinių virbų tvora. Viename iš buvusio dvaro pastatų (oficinoje) įrengta klebonija, kitame – parapijos salė ir patalpos bažnyčios tarnams.

Remiantis LCVA rastais dokumentais, nustatyta, kad bažnyčios projektą 1931 m. liepos mėn. parengė inžinierius V. Kopylovas[8]. Sekant dokumentų eigą išaiškėja, kad pirmųjų projekto brėžinių Statybos inspekcija nepatvirtino. 1931 m. rugsėjo 22 d. dokumente nurodoma, kad šoniniai fasadai ir bokštas gražiai suprojektuoti, tačiau būtina galinį fasadą perprojektuoti[9]. Projektas gražintas Marijampolės apskrities Statybos komisijai. V. Kopylovo atliktus pataisymus peržiūrėjo inžinierius A. Šalkauskas. Dėl projektų pakeitimų 1931 m. rugsėjo 7 d. Šalkauskas rašė to meto garsiam architektui Karoliui Reisonui, tikėdamasis profesionalaus įvertinimo[10].

Bažnyčia stačiakampio plano, trinavė, bazilikinės erdvės. Planas asimetriškas, prie šoninio fasado centrinės dalies (šiaurės rytų pusėje) pristatytas bokštas. Tokį netradicinį sprendimą nulėmė buvusio dvaro rūmų pastatas. Bažnyčios stogo gale stūkso aštuoniakampis kupolas su žibintu.

Bažnyčios architektūra turi modernizuotų neorenesansinių bruožų. Pagrindinis fasadas simetriškas, suskaidytas piliastrų į 3 dalis. Simetrinę ašį pabrėžia stačiakampis portalas. Virš jo – pusapskritės arkos formos vargonų choro langas. Ši dalis užsibaigia trikampiu skydu, su apskrita nišele. Šoninės dalys pagyvintos stačiakampėmis negiliomis nišomis.

Šoninius bažnyčios fasadus skaido aukšti stačiakampiai langai. Fasadų kampus ir presbiteriją skiria piliastrai. Bokštas-varpinė dviejų tarpsnių. Apatinį skaido aukšti stačiakampiai langai, viršutinį – žemesnės arkinės akustinės angos. Bokštas užbaigiamas smaile. Varpas įgytas 1926 m.[11]

Vidaus erdvėje vidurinioji nava dengta cilindriniu skliautu. Navas skiria 6 poros įvairaus skerspjūvio kolonos: apskritos, stačiakampės, aštuoniakampės. Šoninių navų lubos kesoninės. Bažnyčioje yra 3 altoriai. Vargonai pastatyti 1938 m. meistro J. Astrausko[12].

Išlaužo kapinėse, įrengtose buvusio dvaro parke, prigludusiame prie bažnyčios fasado, pastatyta mūrinė kvadratinio plano pusiau atvira koplytėle su medine statula „Ecce Homo“. Nežinomo autoriaus statulą (XIX a. pab.–XX a. pr.) apie 1930 m. iš Juozapo Zenkevičiaus dirbtuvės nupirko kun. V. Gurevičius[13]. Vietos žmonių teigiama, kad pats kunigas pataisęs statulą, išdrožęs jai pėdas[14].

Koplytėlė, pastatyta išilginio tako-alėjos gale, netoli pirminės kapinių teritorijos ribos, yra kapinių landšafto dominantė. Nuo jos besitęsianti alėja atsiremia į Švč. Mergelės Marijos Maloningosios statulą. Marijos figūra veidu pasukta į didžiąsias bažnyčios duris ir yra pagrindinių kapinių alėjų sankirtoje. Ši erdvinė ikonografinė sistema, sukurta Išlaužo kapinėse, yra gana išskirtinis prasmingo ir planingo kapinių sutvarkymo tarpukario Lietuvoje pavyzdys[15].

Silvija Slaminskienė