Rezultatai pagal užklausą: Regionai - Marijampolė
Pajevonio šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (Išlikęs) (0)
Adresas: Vilkaviškio r. sav., Pajevonio k. (Pajevonio sen.)
Architektūros tipas: Profesionalus
Metai: 1842 - 1928
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Marijampolė
Laikotarpis: Carinis, Pirmoji Respublika
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Sakraliniai, Bažnyčia
Medžiagos: Mūras (akmenų), Mūras (plytų), Mūras (mišrus)
Nuotraukos: 23
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)

Istorija Pajevonio bažnyčiai nebuvo itin palanki. Didelių nuostolių bažnyčia patyrė per I ir II pasaulinius karus. Pastatas nukentėjo ir sovietinės okupacijos metais. Bažnyčia buvo perstatoma, restauruojama. Bažnyčios architektūroje matomos skirtingų statybos etapų žymės – nuo romantizmo iki neoklasicizmo. Daug kas buvo sunaikinta – pakito bažnyčios pagrindinis fasadas, interjeras, neišliko ir kunigo, Kauno meno mokyklos mokinio Pijaus Brazausko tarpukario sienų tapyba.

Nors istoriniai šaltiniai nėra gausūs, tačiau jie vis dėlto leidžia retrospektyviai geriau suvokti bažnyčios architektūros istorijos raidą.

Pajevonyje pirmą bažnyčią pastatė Teodoras Skuminas (Tiškevičius), Naugarduko vaivada[1]. 1589 m. rugsėjo 27 d. bažnyčiai fundaciją suteikė Stepono Batoro žmona Ona Jogailaitė, 1600 m. kovo 12 d. patvirtino Zigmantas Vaza[2]. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia buvo medinė, kryžminio plano, turėjo tris altorius[3].

Sunykus medinei bažnyčiai 1842 m. buvo pastatyta mūrinė, kuri buvo „labai prasta, be bokštų, šiaudais dengta, daugiau panaši į kluoną“[4]. 1875 m. pristatytos dvi koplyčios ir frontonas su dviem bokštais[5]. Bažnyčios architektūroje naudotas romantizmui būdingas akmens mūro ir plytų derinys.

I pasaulinio karo metu, 1914 m. rugsėjo 27 d., Vokietijos kareiviai apšaudė bažnyčią; rugsėjo 30 d. nuvirto bažnyčios bokštai, išgriuvo sienos[6]. Bažnyčios nuostoliai siekė iki 350 000 rublių[7].

Kunigo Mato Sakavičiaus rūpesčiu 1922-1928 m. bažnyčia atstatyta[8]. Ji buvo panaši į sugriautąją: pastatyti pilioriai, kryžminiai skliautai, galerijos, padidinta vargonų patalpa, rytinėje pusėje pristatyta nauja erdvi zakristija[9]. Bažnyčia buvo dvibokštė; lotyniško kryžiaus plano, su išsikišusia siauresne presbiterija, užbaigta tiesia apside; trinavė. Pagrindinis fasadas buvo plytų mūro, tinkuotas, jame derintos neorenesanso ir neobaroko architektūros stilių formos. Šoninių fasadų akmens mūro plokštumas skaidė vertikalūs raudonų plytų intarpai. Horizontaliai fasadus skyrė trauka, virš kurios langai bei nišos pusapskritės arkos formos, apačioje – stačiakampio. Sienų kampus, langų ir nišų angas puošė plytų mūro apvadai.

Nuo 1928 m. daugiau nei dešimtmetį bažnyčios sienas tapė kun. P. Brazauskas[10]. Interjere sienų viršutinės dalys ir kryžminiai lubų skliautai buvo ištapyti Senojo ir Naujojo Testamento siužetais. Kol kas nėra patvirtinančių faktų, tačiau galima daryti prielaidą, kad tai galėjo būti jau anksčiau čia buvusių freskų (paveikslų?) pakartojimas. Po I pasaulinio karo įvykių spaudoje rašyta, jog „iš viršaus puošė Pajevonio bažnyčią šventųjų 22 paveikslu, o vidurį tarp gražiai pamargintų sienų šventųjų 18 paveikslų iš Naujojo ir Senojo Įstatymo“[11]. Šventųjų atvaizdais P. Brazauskas ištapė ir bažnyčios eksterjero nišas.

Skaudus Pajevonio bažnyčios laikotarpis po II pasaulinio karo. 1944 m. rugsėjo 1 d. besitraukianti Vokietijos kariuomenė susprogdino bažnyčios bokštus, buvo apgriauta ir pati bažnyčia. 1946 m. kun. Jurgio Sventicko rūpesčiu buvo sutaisytas bažnyčios stogas[12]. Tačiau po šių remonto darbų sovietinė valdžia maldos namus atidavė kolūkiui ir pavertė grūdų sandėliu.

Tikintiesiems šventovė grąžinta 1954 m. birželio 8 d.[13]. Nuniokotos bažnyčios stogas tuo metu buvo apkaltas skarda, vietomis skylėtas; bažnyčios bokštų ir vargonų patalpos dalis nugriauta apie 10 m; 20 langų be stiklų, kai kurie langai be rėmų; nebuvo lubų ties didžiuoju altoriumi ir vienoje koplyčioje; grindys skylėtos; nebuvo sakyklų, klausyklų ir paveikslų, tik didysis altorius, gerokai nuniokotas; zakristijos lubos buvo kiauros[14].

Minimaliai paremontuota bažnyčia buvo pašventinta 1954 m. rugpjūčio 22 d.[15] Vėlesnių metų bažnyčios vizitacijų dokumentuose teigiama, kad bažnyčios būklė vis prastėjo.

Sparčiau pastatas buvo remontuojamas nuo 1967 m., kai kapitaliniam bažnyčios atnaujinimui ir dekoravimui vadovavo kun. Vincentas Jalinskas. 1968 m. jo rūpesčiu atlikta bažnyčios fasado rekonstrukcija, viduje išgriautos galerijos[16]. Kiti remonto darbai tęsėsi dar porą metų.

Bažnyčios fasadų architektūra neišlaikė vientisumo. Šoniniai fasadai išliko nepakitę, o vietoj buvusių bokštų pristatytas 6 kolonų portikas. Rekonstruojant ir remontuojant pastatą, sienų tapyba sunaikinta, nors ją dar buvo galima restauruoti. M. Rupeikienės teigimu, ji uždažyta 1970 m.[17] Neliko tapinių nei interjere, nei eksterjere. Fasadų nišos, kur būta P. Brazausko tapinių, nutinkuotos baltai, apsidės apatinėje arkinėje nišoje, kur buvo „Nukryžiuotojo“ atvaizdas, įstatyta švč. Mergelės Marijos skulptūra.

Prieš gerą dvidešimtmetį tarnaudamas šioje parapijoje prel. J. Pečiukonis kartu su parapijiečiais nutarė paprastus bažnyčios stiklus pakeisti vitražais[18]. 2011 m. gegužės 28 d. naujojo parapijos klebono kun. Franco Kuklio iniciatyva darbas užbaigtas ir vitražai pašventinti.

Silvija Slaminskienė



[1] Kun. A. P. [Pranciškus Augustaitis]. Seinų Dijecezijos bažnyčių Monografija. Pajevonys. Vadovas. Seinai. 1911. T. IX. Nr. 35. P. 27.

[2] Kamuntavičienė, V. Alvito dekanato parapijos XVII a. antroje pusėje. Iš Lietuvos katalikų mokslų akademijos metraštis. Vilnius, 2010, t. 33, p. 16.

[3] Ten pat, p. 20.

[4] Kun. A. P. [Pranciškus Augustaitis]. Ten pat, p. 271.

[5] Misius, K.; Šinkūnas, R. Lietuvos katalikų bažnyčios. Vilnius: Pradai. 1993. P. 512.

[6] Keletas žinių iš Pajevonio bažnyčios istorijos. Rytas, 1928, rugpjūčio 16, p. 4.

[7] Vokiečiai suvalkijoje. Pajevonys. Šaltinis, 1914, Nr. 49, p. 661.

[8] Darbštus klebonas. Rytas, 1930, liepos 15, p. 6.

[9] Keletas žinių iš Pajevonio bažnyčios istorijos. Rytas, 1928, rugpjūčio 16, p. 4.

[10] Slaminskienė, S. Kunigo Pijaus Brazausko meninė kūryba Užnemunės bažnyčiose. Soter: religijos mokslo žurnalas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2011, nr. 40. p. 97–118 [interaktyvus]. [Žiūrėta 2012 m. vasario 27 d.] Prieiga per internetą: <http://senas.vdu.lt/Leidiniai/SOTER/soter_40.pdf>.

[11] Vokiečiai suvalkijoje. Pajevonys. Šaltinis, 1914, nr. 49, p. 660.

[12] Pajevonio religinės bendruomenės pareiškimas Pušinui. 1953 12 29. VVKA. F. 1. Ap. 13. B. 59. T. 1. P. 12.

[13] Ten pat, VVKA. F. 1. Ap. 13. B. 59. T. 1. P. 13.

[14] Ten pat, VVKA. F. 1. Ap. 13. B. 59. T. 1. P. 14.

[15] Kun. L. Kalinausko raportas Kauno arkivyskupijos Kaišiadorių ir Vilkaviškio vyskupijų valdytojui. 1954 08 22. VVKA. F. 1. Ap. 13. B. 59. T. 1. P. 22.

[16] Pajevonio bažnyčios vizitacijos protokolas. 1968 11 27. VVKA. F. 1. Ap. 13. B. 59. T. 1. P. 62.

[17] Rupeikienė, M. Pajevonys. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Iš Lietuvos sakralinės dailės katalogas. T. 1: Vilkaviškio vyskupija. 2 knyga: Vilkaviškio dekanatas. Vilnius: Gervelė, 1997, p. 206–207.

[18] Alkevičiūtė Protasevičienė Danguolė. Bažnyčia jau šviečia vitražais [interaktyvus]. [Žiūrėta 2012 m. vasario 27 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2011/06/10/kbend_02.html>