Rezultatai pagal užklausą: Ieškoma frazė - klinikos
Kauno klinikų kompleksas (Išlikęs, k.k.v.r. 16003) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Eivenių g. 2
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Urbain Cassan, Elie Ouchanoff, Feliksas Bielinskis
Stiliai: Modernizuotas istorizmas
Metai: 1937 - 1939
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Pirmoji Respublika
Architektūros šakos: Architektūra, Statinių kompleksas, Sveikatos apsaugos, Ligoninė, Klinika
Medžiagos: Mūras (plytų), Gelžbetonis
Nuotraukos: 29
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Feliksas Bielinskis, Kauno klinikos (Vytauto Didžiojo universiteto klinikos), Ligoninės, Projektų konkursai, Urbainas Cassanas
Teritorijos: Kaunas, Kauno akademinių klininkų pastatų kompleksas (Kauno klinikos)

Istorija. Kaune atidaryti didelę medicinos įstaigą vilčių būta jau 1919 m., kai „Ministerių Kabinetas buvo nutaręs skubiai paruošti būsimajai ligoninei planą"[1]. Visgi Kaunui teko dar ilgokai pagyventi be laikinajai sostinei tinkamos ligoninės (kiek modernesnė buvo tik Akių-ausų klinika Vytauto pr., pastatyta 1929, arch. V. Landsbergis-Žemkalnis). Klinikas statyti buvo apsispręsta tik 1936 m. Tačiau ir tuomet statybos istorija nesiklostė sklandžiai. Itin nevienareikšmių vertinimų sulaukė paskubomis, per 3 mėnesius organizuotas projekto konkursas. To meto spaudoje teigiama, kad dėl tokio trumpo laiko ketinimų dalyvauti konkurse atsisakė Suomijos bei Šveicarijos inžinieriai. Gausių priekaištų susilaukta ir iš Lietuvos architektų bendrijos. Švietimo ministrui netgi buvo „įteiktas memorandumas-protestas"[2]. Tad konkursui buvo pateikti tik 5 projektai, iš kurių 2 atmesti. Pirmąją vietą laimėjo prancūzų architektas Urbainas Cassanas (su padėjėju Elie'u Ouchanoffu), tuomet jau turėjęs ligoninių projektavimo patirties (hôpital Beaujon – su Jeanu Walteriu – ir kt.). Antroji vieta atiteko Karoliui Reisonui, na, o trečioje liko F. Bielinskis[3]. Prieš paskelbiant konkursą būta gana aštrios diskusijos ir dėl statybos vietos. Nuomonės čia skyrėsi „visu 100 %"[4]. Ligoninę galvota statyti Vileišio aikštėje, už geležinkelio tilto, anapus Nemuno Fredoje, Vilijampolėje, Ąžuolyne prie Vydūno alėjos ir kt.

Funkcija. 1937–1939 m. statytą ligoninės kompleksą, kuris 2008 m. buvo paskelbtas Lietuvos kultūros paminklu, sudaro penki pastatai: centrinis korpusas, administracijos ir stomatologijos pastatas (vėliau tapęs poliklinika), infekcinių ligų klinikos, nervų ir psichinių ligų klinikos korpusai bei patologinio anatomikumo pastatas (arch. F. Bielinskis), taip pat tuneliai bei keli ūkinės paskirties objektai. Neabejotinai tai buvo didžiausias medicininės paskirties objektas Lietuvoje. To meto spaudoje netgi kiek propagandiškai didžiuotasi, kad ligoninė bus didžiausia ir moderniausia net tik Lietuvoje bet ir Pabaltijyje[5], o statybai panaudoto „žvirgždo pakrautas traukinys būtų 42 km ilgumo"[6]. Klinikos priklausė Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetui, tad objektas pritaikytas mokytis – auditorijos, muliažų kambariai (projektiniame užsakyme įvardyti muziejais), bibliotekų kambariai, medicinos seserų bendrabutis ir pan. Sovietmečiu bei šių dienų Lietuvoje kompleksas buvo gerokai praplėstas.

Modernumas. Ligoninės, beje, kaip ir mokyklos, tarpukario laikotarpiu buvo vienas iš tų funkcinių tipų, kuriuose atsiskleidė šalies modernizacijos lygis. Skirtingai nei reprezentacinė architektūra, kuriai visuomet būdavo skiriama daugiau lėšų ir kuri pasižymėjo monumentaliais sprendimais, didelės investicijos į naujoviškus socialinės infrastruktūros objektus bylojo apie tam tikrą šalies socialinę pažangą. Antra vertus, apie objekto modernumą galima spręsti ir iš inžinerinių įrengimų. Geras pavyzdys – itin pažangi stomatologijos salė su dvigubomis grindimis inžineriniams tinklams prijungti prie stomatologinių kėdžių[7]. Moderniu būtų galima pavadinti ir 1 km tunelių kompleksą, kuriam greičiausiai buvo priskiriama ir „priešlėktuvinės bei priešcheminės apsaugos"[8] funkcija.

Stilius. Europos kontekste naujosios medicinos įstaigos, kaip antai žymioji Paimio sanatorija Suomijoje, buvo tapusios tam tikru funkcionalizmo simboliu. Stačiakampės paprastos linijos, juodos ir baltos spalvų estetika tapatinta su sterilumu, higiena. Neretai toks stilius būdavo pavadinamas „ligoninių stiliumi". Čia to nerasime. Tūrio komponavimas (simetrija, rizalitai, karnizinės traukos), apdailos medžiagos (fasadai dengti granitiniu tinku) – visa tai veikiau galima priskirti prie sumoderninto istorizmo nei modernizmo. 

Vertė. Nors kompleksas nemažai visko išgyveno – karo metais išplėštos ir sukūrentos kamštinės grindys, nebeliko terasų, sovietmečiu buvo chaotiškai prijungti nauji tūriai iš galinės pusės, transformuotas vidinis planavimas (kaip antai sudalyta stomatologijos salė)[9] – Kauno klinikų komplekso tarpukario dalis lieka vienu įspūdingiausių šio laikotarpio architektūros pavyzdžių. Tai ryškus, išskirtinio masto istorinis architektūros paminklas, liudijantis apie pažangiausius to meto inžinierinius sprendimus.

Vaidas Petrulis

 


[1] Kada turėjo būti pastatyta Kauno ligoninė? XX amžius, 1936, nr. 45, p. 4.

[2] Novickis, A. Vytauto Didžiojo Universiteto klinikų statybos reikalu. Savivaldybė, 1937, nr. 2, p. 57.

[3] Novickis, A. Klinikų statybos reikalu. Savivaldybė, 1937, nr. 6, p. 190.

[4] Landsbergis, V. Kauno ligoninės statybos reikalu. Naujoji romuva, 1936, nr. 1, p. 18.

[5] Kada turėjo būti pastatyta Kauno ligoninė? XX amžius, 1936, nr. 45, p. 4.

[6] Pastatai, į kuriuos kreipiama daug viltingų akių. Lietuvos aidas, 1939, vasario 20, p. 6.

[7] Klinikų kompleksas. Iš Kauno architektūra. Vilnius, 1991, p. 105.

[8] Vytauto Didžiojo Universiteto klinikų projektui paruošti konkurso sąlygos. Kaunas, 1936, p. 19.

[9] Klinikų kompleksas. Iš Kauno architektūra, Vilnius, 1991, p. 105.