Kernavės miestelyje šalia dabartinės neogotikinės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios (pastatyta 1920 m.) yra Kernavės senųjų bažnyčių šventorius ir kapinės. Iki XX a. pradžios čia stovėjo medinė bažnyčia (pastatyta 1739 m.), senesnės Vytauto laikų bažnyčios (statytos apie 1420 m) šventoriuje. Iškilus mūrinei bažnyčiai, 1933 m. senoji medinė nugriauta ir parduota. To meto spaudoje apgailestauta, jog „[...] nemokame įvertinti tokių vertingų praeities liudininkų ir juos be pasigailėjimo naikiname“[1]. Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940) tai buvo tipiškas reiškinys, kai augant parapijai ir iškilus reikalui statyti naują didesnę bažnyčią, senoji buvo pasmerkiama nugriauti; dalis meno turtų neišvengiamai žūdavo[2]. Rasa Čepaitienė, tyrinėjusi Kultūros vertybių apsaugą mūsų šalyje, teigia, jog „Nepriklausomos Lietuvos paminklosaugą iš tiesų galima vadinti vargana"; šiuo laikotarpiu nekilnojamųjų kultūros vertybių konservavimo-restauravimo metodika ir praktika egzistavo dar tik mezgėsi[3]. Beje, pirmas išsamus paminklosaugą reglamentuojantis įstatymas Lietuvoje buvo priimtas tik 1940 m. liepos 20 d.

Dabar senąją Kernavės bažnyčią mena tik jos eksponuojami pamatai (u. k. 24570). Šventoriaus pietvakarių kampe išlikusi medinė XVIII a. koplyčia (u. k. 1652), o šiaurės rytų kampe – mūrinė XIX a. Römerių koplyčia-mauzoliejus (u. k. 1653).

Bažnyčia. Apie pirmosios bažnyčios įkūrimo datą tikslių duomenų nėra. Manoma, kad ją pastatė apie 1420–1430 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Yra žinoma, kad 1508 m. kovo 27 d. Vilniaus vyskupas Albertas Radvila patvirtino 1495 m. birželio 23 d. Onos Bogdanos Kareivaitės (Mackaus Ginvilavičiaus našlės) testamentą, kurio pagrindu buvo įkurtas šv. Mikalojaus altorius bei altarija prie Kernavės bažnyčios, o Kareivaitei užrašytas Kernavės dvaras ir kiti turtai[4]. Šventovė keletą kartų perstatyta. 1522 m. atlikta statinio rekonstrukcija; 1655 m. bažnyčiai sudegus, pastatyti laikini maldos namai, o po 1674 m. pradėta statyti naujoji bažnyčia[5].

1729 m. bažnyčia sudegė[6]. Naujoji medinė pastatyta 1739 m., klebono Rogalskio rūpesčiu. 1820 m. Kernavės bažnyčios vizitacijos akte minima, kad 1818 m. bažnyčia buvo apleista, jos kapitaliniu remontu pasirūpino klebonas P. Cibovičius (bažnyčia sutvirtinta ir vėl naujai apkalta)[7].

Mūrinė bažnyčia buvo statoma 1910–1920 m.; neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia pašventinta 1924 m. rugpjūčio 17 d.[8] Iš senosios bažnyčios buvo pernešti šoniniai altoriai ir kt. bažnytiniai reikmenys[9]. 1930 m. senoji bažnyčia buvo jau „susmukusi, apsamanojusi“, „tuščia ir besiilsinti“[10]. Apleista bažnyčia prastovėjo iki 1933 m., o 1934 m. iš varžytinių parduota Krivonių parapijai[11]. Iš medinės Kernavės bažnyčios medžiagos pagal naują projektą pastatyta Krivonių bažnyčia.

1989–1990 m. Kernavės archeologijos ir istorijos muziejaus-rezervato archeologai (vadovas Adolfas Jankauskas) atliko tyrinėjimus senųjų Kernavės bažnyčių vietoje[12]. 1990 m. buvo visiškai atidengti 1739 m. statytos Kernavės bažnyčios pamatai; patikslinti pirmųjų tyrinėjimų duomenys. Vidinėje bažnyčios dalyje buvo atkasta XVI a. nedidelio statinio (4x4 m, manoma, koplytėlės) pamatų liekanų[13].

Archeologai nustatė[14], kad bažnyčia buvo stačiakampė (22x11 m), su prieangiu (apie 4 m pločio), daugiakampe apside rytinėje dalyje; pietrytinėje dalyje glaudėsi zakristija (5x5 m); statinio stogą laikė dvi poros stulpų, pastatytų ant akmenų. Bažnyčios grindys buvo medinių lentų, o prieangio – kvadratinių keraminių plytelių[15]. Aptikti pamatai sutapo su bažnyčios XX a. pr. nuotraukose matomomis architektūrinėmis detalėmis[16].

Per ekspediciją rasti ir XIX a. varpinės pamatai[17]. Apie varpinę užsimenama senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose. 1820 m. bažnyčios inventoriaus sąraše minima, kad šventoriaus kampe priešais medinę koplytėlę buvo kvadratinio plano (6x6 uolekčių) dviejų aukštų varpinė, apkalta lentomis[18]. Varpinė stovėjo dešiniajame šventoriaus kampe, 30 žingsnių nuo bažnyčios[19]. Nauja varpinė pastatyta 1896 m., kuri taip pat buvo keturkampė, dviejų aukštų, dengta gontais[20]. XX a. pr. varpinė dar buvo. 1930 m. spaudoje minima, kad, „kelių amžių spaudžiama" ji visai susėdo į žemę[21].

1875 m. sakralinių pastatų kompleksą įamžino dailininkas Napoleonas Orda. Objektai dėl didelio nuotolio neraiškūs, formos nėra tikslios, tačiau piešinio ikonografinis turinys vertingas: įamžintas vaizdingas Kernavės piliakalnis ir 1933 m. nugriautoji medinė bažnyčia[22].

Silvija Slaminskienė