Medinė koplytėlė pastatyta 1820–1822 m. (kita nuomonė – XVIII a. pab.) Jazdovskių iniciatyva Kernavėlės dvare, o 1822 m. nupirkta kun. P. Cibovičiaus rūpesčiu ir perkelta prie Kernavės medinės bažnyčios[1].

1830 m. bažnyčios vizitacijos akte minima „koplytėlė – aštuoniakampė, tokiu pat aštuoniakampiu gontų stogu, su geležiniu kryžiumi, sienos dar sveikos, pušies medžio, neapmuštos, durys stalių darbo, koplytėlėje – 4 langai, lubos ir grindys iš lentų, altoriaus nebuvo“[2].

1884 ir 1892 m. bažnyčios inventoriaus aprašymuose pažymėta, kad koplytėlė naudota tik bažnytiniams daiktams laikyti[3]. Laikui bėgant ji sunyko. 1935 m. nuplėštas koplytėlės lentų apkalimas, buvo ruošiamasi nugriauti ir patį statinį[4]. Neprižiūrimas pastatas 1937 m. stovėjo be stogo, pamatų, langų, grindų, sienos buvo papuvusios. Vis dėlto Valstybės archeologijos komisijos pirmininko Vlado Pryšmanto rūpesčiu koplyčia buvo išsaugota, uždengtas naujas stogas[5]. Koplyčia gerokai apnyko po II pasaulinio karo. 1959 m. pastatas suremontuotas, iš išorės vėl apkaltas vertikaliomis lentomis[6].

Dabartinėje koplytėlėje įrengtas muziejus, kuriame eksponuojamos profesionalių drožėjų ir liaudies dievdirbių XVII–XIX a. skulptūros. Dauguma skulptūrų nėra susiję su Kernavės bažnyčios istorija; jos surinktos iš įvairių Lietuvos bažnyčių ir koplyčių.

 Silvija Slaminskienė