Koplyčią kaip žmonos mauzoliejų 1856 m. pastatė Stanislovas Römeris[1]. Reto tarp mūrinių klasicistinio stiliaus koplyčių aštuoniakampio plano statinio tūris ir forma priderinti prie medinės liaudiškos koplytėlės.
Iš pradžių koplyčia buvo uždengta mėlynai dažytu skardiniu stogu, virš jo turėjo medinį, vario skarda apkaltą kryžių[2]. 1895 m. bažnyčios vizitacijos akte yra duomenų apie koplyčios interjerą: viduje buvo altorius su mediniu kryžiumi (altoriaus mensa iš akmens, dviejų laiptelių); ant altoriaus – 6 bronzinės žvakidės; grindys ir lubos akmeninės; šonuose stovėjo juodai dažyti ąžuoliniai suolai, nedidelė komoda[3].
Po Pirmojo pasaulinio karo koplyčia buvo neprižiūrima; 1932 m. išplėštas Virginijos Puzinaitės kapas[4]. Apiplėšta ir nesutvarkyta koplyčia vis labiau nyko. 1952 m. koplyčios stogas buvo kiauras, viduje ir išorėje tinkas nutrupėjęs, sienos pajuodusios. Viduje buvo tik keturios paminklinės lentos ir altoriaus pamatų likučiai su mediniu kryžiumi[5]. Koplyčia suremontuota 1959 m.: skarda uždengtas stogas ir sandrikai, įrengtos naujos profiliuotos ąžuolinės durys[6]. Vėliau buvo parengtas restauravimo projektas.
Keturiose aštuoniakampio plano koplyčios išorės pusėse yra nedidelės iškyšos. Statinys dengtas piramidiniu stogeliu. Pagrindiniame fasade portalą juosia profiliuota arka ir stačiakampiai apvadai, sujungti su atsikišusiu tiesiu sandriku. Virš portalo yra skulptūrinis Römerių herbas. Panaši ir šoninių fasadų kompozicija, tik vietoj durų yra pusapskričiai langai. Koplyčią juosia laužytas antablementas, karnizas puoštas jonėniniam orderiui būdingais dantukais. Akmeninėse grindyse yra laidojimo rūsys, jo nišose įmūryti karstai.
Parengė Silvija Slaminskienė
[1] Levandauskas, V. Remerių mauzoliejinė koplyčia. Iš Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 281–282.
[2] Lebelytė, R. Kernavės medinė koplytėlė ir Kernavės mūrinė koplytėlė-mauzoliejus. Istoriniai tyrimai. 1985. Kultūros paveldo centro Paveldosaugos biblioteka, f. 5, ap. 1, b. 2602, l. 7.