Rezultatai pagal užklausą: Ieškoma frazė - pasažas
Žydų bankas Kaune (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Laisvės al. 106
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Grigorijus Mazelis, Mikas Grodzenskis
Stiliai: Art Deco, Istorizmas
Metai: 1924 - 1925
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Pirmoji Respublika
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Administraciniai, Prekybiniai, Parduotuvė/Krautuvė/Krautuvių eilė, Kavinė/Restoranas/Valgykla, Bankas
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 17
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Alfonsas Keturka, Grigorijos Mazelis, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus, Kostas Zykus, Mikas Grodzenskis, Žydų bankas Kaune
Teritorijos: Kauno naujamiestis, Laisvės alėja Kaune (Nikolajaus pr, Kaiserwilhelmstrasse, Stalino pr.), Namas Kaune, Laisvės al. 106 (buvęs Žydų bankas, dab. Zoologijos muziejus)

Istorija. Leidimas statyti Centralinį žydų banką, kuris tuo metu buvo „vienas iš didesnių bankų, turėjusių išplėtotą savo įstaigų tinklą visoje šalyje"[1], buvo išduotas 1924 m., Kaunui po truputį atsigaunant po nepriklausomybės kovų (beje, Lietuvos Banko projektas rengtas tais pačiais metais). Vietoje medinio vieno aukšto namo, kurį Kauno miesto Statybos komisija pripažino „susenusiu ir pavojingu gaisro atžvilgiu"[2], iškilo vienas ambicingiausių šio laikotarpio laikinosios sostinės projektų. „Dėl ilgo siauro sklypo, kurio gilumoje stovėjo pagrindinis pastatas"[3] vieta imta vadinti pasažu. Sovietmečiu, 1948 metais[4], objektas paverstas Zoologijos muziejumi. Netrukus, prabėgus tik kiek daugiau nei 50 metų nuo statybos pradžios, muziejus pradėtas rekonstruoti, ir pasažas buvo sunaikintas. Vietoje jo pastatytas naujasis muziejaus pastatas (arch. A. Keturka), kuris duris atvėrė 1981 m.

Funkcija. Nors pagrindinė statinio paskirtis – bankas, tačiau, kaip matome iš projekto, čia buvo sukurtas polifunkcinis miesto visuomeninis centras: abipus siauro pasažo išsidėstė krautuvėlių eilės, buvo įsikūrusi kavinė, antrame aukšte įrengtas „atviras vasaros kino teatras"[5]. Visa tai bylojo apie sparčiai augančią naujosios sostinės pramogų pasiūlą. Apie tai, kad bandyta sekti pažangiausiais Europos pavyzdžiais, galime spręsti ir iš kino teatro savininkės prašymo, kuriame, be kita ko, pažymima, kad „Europos valstybių miestuose naujaisiais laikais toki[e] kino [teatrai] jau įvesti, [ir] sudaro lankantiems patogumų"[6].

Architektūra. Skirtingai nei daugelis svarbiausių Europos miestų, prekybos pasažų neturėjusiai laikinajai sostinei Žydų bankas pasiūlė gana unikalų komercinės paskirties objektą. Laisvės alėjoje buvo sukurta jauki urbanistinė terpė, jungianti pagrindinę gatvę, kurioje tuo metu leistas transporto judėjimas, ir pėstiesiems skirtą viešosios erdvės kiemą. Netenka abejoti, kad urbanistinis šio objekto sprendimas buvo gerokai ryškesnė vertybė nei pati statinio architektūra. Tiesa, ir pastaroji verta dėmesio. Nors iš pirmo žvilgsnio tai akivaizdus istorizmo pavyzdys, „pasižymėjęs Europos komercinėms įstaigoms būdingomis supaprastintomis neoklasicistinėmis formomis"[7], tačiau ornamentinis pastato žodynas buvo prisodrintas žaismingų art deco elementų: zigzago formos lauko apšvietimo žibintai, laiptuotas centrinės laiptinės kupolas, puošybos elementai ir kt. Žvelgdami į architektūrinius sprendimus, taip pat turėtume atkreipti dėmesį, kad pastatas šiek tiek skiriasi nuo projekto. Tarpukario architektūros tyrinėtoja Jolita Kančienė daro prielaidą, kad pokyčių autorius – Feliksas Vizbaras, tuometinis miesto technikas (pareigos, atitinkančios dabartinį miesto vyriausiojo architekto statusą), kuris atliko techninę statybos priežiūrą[8].  

Vertinimas. Įdomu atkreipti dėmesį, kad anuomet visuomenėje statinys ne visų vertintas palankiai. Antai vienas žymiausių to meto architektų Vladimiras Dubeneckis vienoje platesnių publikacijų apie Lietuvos architektūrą teigė: „greta [pozityvių pavyzdžių] eina visa eilė kitokių statybos darbų: minties skolinimas. Imama arba iš senobės rusų tradicijų, imama net pačioj Rusijoj, net jau prieš karą, prakeiktą ir inbiurusį statybos būdą, vadinamą „kazionavo charaktera" (Žemės Ūkio Ministerija). Arba pasiskolinama – be pro­centų ir sumos grąžinimo – iš kaimynų vokiečių (Valstybės Spaustuvė, Žydu Bankas). Šiuodu reiškiniu taip pat labai charakteringu. Kad taip dedas – priežastis glūdi viso mūsų gyvenimo vagos nukrypime."[9]  Žvelgiant iš šios dienos pozicijų, tenka pasakyti, kad tai buvo itin savitas tarpukario visuomeninės paskirties objektas, ir nors pastačius naująjį pastatą Zoologijos muziejus įsikūrė kur kas erdvesnėse patalpose, Žydų banko sugriovimas buvo ryški Kauno architektūrinio paveldo netektis.

Vaidas Petrulis

 


[1] Laurinavičus, V. Bankai Lietuvoje. Vilnius: Lietuvos bankas, 2003, p. 38.

[2] KAA, f. 218, ap. 1, b. 148, l. 118.

[3] Lukšionytė-Tolvaišienė, N. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje: svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843-1915). Kaunas: VDU leidykla, 2001, p. 38–39.

[4] Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus [interakyyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.zoomuziejus.lt/?id,33>.

[5] KAA, f. 218, ap. 2, b. 4047 l. 4.

[6] KAA, f. 218, ap. 2, b. 4047, l. 7.

[7] Miškinis, A. Kaunas: Laisvės alėja. Vilnius: Savastis, 2009, p. 34.

[8] Kančienė, J. Žydų indėlis į Kauno tarpukario architektūrą. Iš Žydų kultūros paveldas Lietuvoje. Sud. A. Jomantas. Vilnius: Savastis, 2005, p.97–98.

[9] Dubeneckis, V. Apie mūsų architektūrą. Baras, 1925, nr. 1, p. 93.