Nėra jokių žinių apie Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčios fundatorių ar fundacijos datą. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose ši bažnyčia paminėta 1503 m. liepos 13 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegijoje Kauno parapinei bažnyčiai. Kauno parapijos klebonams buvo pavesta rūpintis bažnytėle, kuri vadinta koplyčia.[1] Kauno klebonai tai darė iki XVIII a. vidurio.

Gotikinė raudonų plytų, netaisyklingo plano bažnyčia vienu masyviu dominuojančiu bokštu pradėta statyti greičiausiai XV a. (pirmiausia išmūryta presbiterija), o baigta XVI a.[2] Apgriauta XVII a. vidurio Rusijos okupacijos metu, stovėjo apleista. 1680 m. Benediktas Žuchorskis bažnyčios atstatymui paaukojo 800 auksinų, kuriais pasinaudojus rekonstruotas bažnyčios interjeras, pastatyti du mediniai altoriai. Bažnyčia remontuota ir XVIII a. pradžioje.[3] Tačiau iš esmės Kauno parapijos valdoma bažnytėlė skurdo.

Rokitų globoje

1750 m. birželio 25 d. Vandžiogalos klebonas Petras Novomiejskis prie bažnyčios įkurdino Šv. Roko brolijos vienuolius, suteikdamas jiems 9000 auksinų fundaciją ir įpareigodamas kas savaitę už jo sielą aukoti dvejas mišias.[4] Nuošaliau nuo miesto centro stovėjusi nedidelė bažnyčia ir jos aplinka idealiai tiko špitolei įrengti. 1751 m. kovo 10 d. šią fundaciją aprobavo Vilniaus vyskupas Mykolas Jonas Zenkovičius.[5] Regula įpareigojo rokitus ne tik laikytis neturto, skaistumo ir paklusnumo, bet ir rūpintis vargšais bei sergančiais. Už gautas lėšas buvo suremontuota bažnyčia, įrengti trys altoriai ir pastatyti mediniai vienaaukščiai vienuolyno bei vyrų ir moterų špitolių pastatai.[6] Vyrų špitolė buvo naujai perstatyta apie 1782 m. Infirmerija, kurioje gulėjo ligoniai, buvo įrengta taip, kad per dvivėres duris su stiklais būtų galima matyti didįjį altorių ir klausyti šv. Mišias. Pirmasis rokitų vyresnysis buvo Andriejus Ciechanovičius, miręs 1774 m. rugpjūčio 4 d.[7]

1782 m. Kauno parapijos vizitacijos duomenimis, paprastai vienuolyne gyveno apie 5 rokitus.[8] 1785 m. vienuolyne buvo 7 rokitai. Vienu metu vyrų špitolėje būdavo apie 15–30 ligonių. Tarp jų pasitaikydavo turinčių protinę negalią, kurie špitolėje gyveno pastoviai. 1785 m. minėtas špitolėje gyvenęs 25 m. amžiaus kurčnebylis beprotis ir kiti keturi, nors ir kalbantys, bet turėję proto negalią. Tokie asmenys buvo priimami į špitolę nuo 7 metų amžiaus. Moterų špitolėje būdavo apie 13 ligonių, o 1785 m. iš jų 5 buvo silpnaprotės. Moteris ligones prižiūrėjo specialiai tam samdytos moteriškės, kurios dar ir skalbdavo ligonių baltinius. Vienas rokitas pastoviai dieną ir naktį budėdavo špitolėje, kad galėtų suteikti ligoniams neatidėliotiną pagalbą. Taip pat rokitai samdė gydytoją. 1785 m. juo buvo Juozapas Mošterkazas, gaudavęs 160 auksinų algą. 200 auksinų per metus rokitai išleisdavo vaistams ir kitoms gydymo priemonėms. Ligonių sielų reikalais rūpindavosi kapelionas, gyvenęs namelyje prie bažnyčios, tačiau XVIII a. devintajame dešimtmetyje kapelionų pareigas dažnai atlikdavo dominikonai.[9]

1790 m. rugsėjo 6 d. užrašymu rokitų fundaciją padidino Poznanės kanauninkas Dominykas Mankovskis, įpareigodamas kas mėnesį aukoti vienerias mišias.[10] XIX a. jis ir P. Novomiejskis laikyti svarbiausiais špitolės fundatoriais.

Šv. Gertrūdos bažnyčia kapitališkai remontuota tarp 1785 m. ir 1794 m., interjeras įgijo vėlyvojo baroko, ankstyvojo klasicizmo bruožų. Pastatyti trys nauji mūriniai altoriai.[11] 1794 m. trečią rugsėjo sekmadienį suremontuotą bažnyčią pašventino Žemaičių sufraganas, Šiluvos infulatas Tadas Bukata.[12] 1804 m. vizitacijos duomenimis, bažnyčioje buvo 4 balsų pozityvas. Didysis Nukryžiuotojo Jėzaus altorius puoštas gipsu. Dešinėje bažnyčios pusėje stovėjo Šv. Roko gipsinis altorius, jame šv. Roko paveikslas, o viršuje šv. Jurgio paveikslas. Kairėje Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios gipsinis altorius, jame Jos paveikslas, o viršuje šv. Gertrūdos paveikslas.[13]

1812 m. per Napoleonmetį bažnyčia ir špitolė stipriai nukentėjo nuo gaisro, sudegė špitolės pastatai, po karo teko glaustis dviejose išlikusiose gyvenamosiose patalpose ir oficinoje, sudegė ir kapeliono namas. Palaipsniui bažnyčia suremontuota, tuo pasirūpino Elžbieta Lastovska, padėjusi sutvarkyti ir vienuolyno pastatus.[14] 1820 m. buvo išsamiau aprašyti bažnyčios altoriai. Didžiajame altoriuje minėtas didelis kryžius su Nukryžiuotoju, altoriaus siena išdažyta mėlynai, šonuose buvo dvi juodai dažytos mūrinės kolonos. Dešinėje pusėje stovėjo gipsinė Dievo Motinos statula, o kairėje – gipsinė šv. Jono statula. Šv. Roko tamsiai mėlynai dažytame altoriuje su juodomis mūro kolonomis iš šonų kabojo šv. Roko drobėje tapytas paveikslas. Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios altoriuje taip pat buvo titulinio siužeto drobėje tapytas paveikslas, o pats altorius nudažytas įvairiomis spalvomis, su juodomis mūrinėmis kolonomis šonuose.[15] 1821 m. gruodžio 3 d. Adomas Kosakovskis pašventino visų trijų altorių portatilius su relikvijomis.[16] Bažnyčios titulą atliepė 1834 m. vizitacijoje paminėtas bažnyčioje kabojęs šv. Gertrūdos paveikslas Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios altoriuje.[17]

Nors 1804 m. prie špitolės dar gyveno 6 rokitai, tačiau 1818 m. ir 1820 m. inventoriai byloja, kad prie Šv. Gertrūdos bažnyčios liko tik trys rokitai. 1804 m. vizitacijos metu špitolėje buvo 29 vyrai ir 14 moterų.[18] Špitolėje 1820 metais gydėsi 135 asmenys nuo 1 iki 95 metų amžiaus, iš jų 68 matyt pasveikę išvyko, 17 mirė, o 20 vyrų ir 30 moterų dar liko tęsti gydymą ir gyvenimą špitolėje. Taip pat gydyti 29 kariai, iš jų 14 išvyko namo, 2 mirė, o 13 liko špitolėje.[19] Taigi, pasveikdavo apie pusę patekusių į špitolę. Jiems samdytas ne tik pavieto gydytojas Kovalskis, bet ir chirurgas žydas Hirša Maušovičius (Hirsz Mowszowicz).[20]

1821 m. spalio 1 d. Kauno altarista Pranciškus Sidorovičius rokitų špitolei užrašė 3500 sidabro rublių, nuo kurių kasmet turėjo gauti 7 procentus pajamų.[21] Buvo ir daugiau špitolės rėmėjų, tačiau gaunamų lėšų vis tiek neužtekdavo. 1820 m. špitolės išlaidos buvo 1257,89 sidabro rubliai, o įplaukos 832,89 rubliai, skirtumui padengti teko skolintis. [22]

Šaričių globoje

XIX a. rokitams pritrūko ne tik lėšų, bet ir pašaukimų. 1824 m. lapkričio 28 d. paskutiniajam senyvo amžiaus rokitui Pranciškui Milkauskiui atsisakius rūpintis špitole[23], 1825 m. sausio 2 d. vienuolynas su bažnyčia buvo perduoti Gailestingosioms seserims, arba šaritėms, tęsusioms rokitų veiklą.[24] Tačiau bent vienas rokitas – Mykolas Soldzevičius – Kaune liko ir buvo paminėtas 1830 m. vizitacijoje kaip 72 m. amžiaus senelis, vis dar besirūpinęs ligoniais.[25]

Gailestingųjų seserų įkūrėjas buvo kunigas šv. Vincentas Paulietis (1581–1660), 1617 m. subūręs turtingas paryžietes labdaringiems darbams (Dames de la Charité), o netrukus ir neturtingas merginas, gailestingąsias seseris, kurios savo rankomis ėmė padėti vargstantiems (Filles de la Charité). Lietuvoje jos dažnai buvo vadinamos prancūzišku žodžiu šaritėmis. Į Kauną šaritės atvyko iš Vilniaus šaričių vienuolyno. Kauno gailestingųjų seserų vienuolyne paprastai gyvendavo apie 5 seseris. Tiek jų buvo minima 1830 m., 1843 m., 1850 m. ir kt.[26] Šv. Gertrūdos bažnyčioje atsirado šaričių buvimo ženklų: ant sienos seserys pakabino savojo globėjo šv. Vincento Pauliečio paveikslą.[27] Kenčiančiųjų sielovada rūpinosi iš Vilniaus atvykęs šv. Vincento Pauliečio brolijos kunigas Augustinas Racevičius, gaudavęs 60 rublių algą.[28]

Šaričių vienuolynas buvo įrengtas 1825 m. ant mūrinių pamatų pastatytoje medinėje oficinoje, kur seserys turėjo bendrą miegamąjį, bendrą užsiėmimų kambarį, refektorių (valgomąjį), virtuvę, vaistinėlę, daiktų podėlius, dvi vyrų ir moterų infirmerijas, kuriose stovėjo po 25 lovas. Netoliese stovėjo senasis medinis špitolės namas, praktiškai netinkamas gyventi, tačiau jame glaudėsi užkrečiamomis ligomis sergantys ligoniai, tarnai, buvo įrengta skalbykla. 1826–1927 m. seserys pasistatė mūrinį ūkinį pastatą, kur po vienu stogu glaudėsi tvartai, arklidės, ratinė, svirnai ir tarnų kambariai, o po ratine buvo įrengtas rūsys.[29]

Šaričių laikais špitolėje buvo slaugoma dvigubai daugiau ligonių negu rokitų laikais. 1828 m. į špitolę kreipėsi 130 moterų, 120 vyrų, 70 karių ir keletas vaikų, kuriems buvo suteikta pagalba. Sumažėjo mirtingumas: per metus mirė 14 vyrų, o išvyko (reikia manyti, pasveikusių) 85. Mirė 14 moterų ir 101 išvyko. Vienu metu šaritės slaugydavo didelį skaičių asmenų: 1828 m. vizitacijos metu špitolėje buvo 51 vyras ir 30 moterų.[30] 1830 m. į šarites kreipėsi 284 kenčiantieji, iš jų mirė 18, pasveiko 208, o toliau gydymą ir slaugą tęsė 58.[31] 1834 m. į šarites kreipėsi 325 asmenys.[32] Galima teigti, kad šaričių veikla Kaune buvo sėkminga, jos turėjo visuomenės paramą ir buvo jai nepaprastai reikalingos.

Tačiau Rusijos okupacinei valdžiai užkliuvo, kad Kaune ligoniais rūpinosi Katalikų bažnyčios institucija. 1842 m. rugpjūčio 8 d. buvo nusavinta visa špitolės fundacija[33], ligoninė buvo atimta iš šaričių žinios ir paversta pasaulietine įstaiga. 1866 m. šaričių vienuolynas buvo iš viso panaikintas. Rusijos imperijoje nebelikus Gailestingųjų seserų vienuolynų, keturios šaritės išvyko į Varšuvą, o viena pasitraukė į Paryžių.[34] Šv. Gertrūdos bažnyčia grįžo Kauno parapijos globon.

1922–1948 m. Šv. Gertrūdos bažnyčioje šeimininkavo Nekaltojo Prasidėjimo kongregacijos marijonai, kurie pasistatė naują mūrinį vienuolyną. 1948 m. uždarytoje bažnyčioje įrengta medicinos technikos parduotuvė. Atgimus Lietuvai, 1992 m. bažnyčia grąžinta marijonams.[35]

Vaida Kamuntavičienė