Šešto dešimtmečio pirmojoje pusėje, atsigavus po Antrojo pasaulinio karo, Kauno mieste prasidėjo pirmasis daugiabučių gyvenamųjų namų statybos bumas. Išskyrus „Pergalės" fabriko gyvenamąjį kompleksą, kiti statiniai kilo nesilaikant nuoseklios strategijos, įvairiuose laisvesniuose miesto (daugiausia naujamiesčio) sklypuose. Bendrame stalinistinės architektūros kontekste tik dalis jų pasižymi šiokiu tokiu architektūrinių formų originalumu (pvz., pastatas Laisvės al. 81) ir kiek saikingesne puošyba, bet iš esmės savo monumetaliais, prie konteksto bemaž nederintais tūriais šiandieniniame Kauno naujamiestyje jie paliko gan ryškų, bet vargu ar vadintiną pozityviu epochos pėdsaką.

Panaši situacija susiklostė ir A. Mickevičiaus gatvėje. Teritorija kurioje iškilo gyvenamieji daugiabučiai A. Mickevičiaus 58 ir 56, ankščiau priklausė Kartofliškių palivarkui (2-oje nuotraukoje dar matosi dvarelio gyvenamojo namo fragmentas bei išsikišęs į A. Mickevičiaus gatvę vadinamasis A. Mickevičiaus namelis). Tarpukariu čia būta Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos čiuožyklos, kiek giliau kieme „Julijonas Sipavičius buvo pasistatęs laikiną velodromo paviljoną, kuriuo pagal kontraktą naudojosi dviratininkų sajunga"[1]. Karo metu vokiečiai čia buvo pastatę medinius garažus[2]. Anų laikų liudininkas S. Lukošius prisimena: „Statant A. Mickevičiaus gatvėje naujus didelius gyvenamus namus, namelį nugriovė, gatvę praplatino. Buvusį Dobrovolskio namą, kaip XIX a. medinės architektūros paminklą, nuo gatvės perstūmė į kiemą"[3]. Tačiau šiandien šis dvarelis nėra išlikęs.

Daugiabučius suprojektavo tuomečio Valstybinio projektavimo instituto Kauno dalies architektas Juozas Gudelis. Pirmiausia iškilo namas A. Mickevičiaus ir V. Puvinskio gatvių kampe (suprojektuotas 1951–1954 m., o pastatytas 1955 m).  „Socialistinio realizmo" architektūros statinį puošia tipiškas augalinis dekoras, turintis iliustruoti architektūroje sunkiai pritaikomą „nacionalinio savo forma, socialistinio savo turiniu" sovietinio meno apibrėžimą. Šalia esantis A. Mickevičiaus g. 56 iškilo metais vėliau (suprojektuotas 1955 m., pastatytas 1956 m.), Sovietų Sąjungoje sūkuriuojant pačioms radikaliausioms politinėms (tuo pat metu ir architektūrinėms) permainoms. Jei ne namo mastelis, architektūrinės fasado formos būtų panašios į vėlyvojo tarpukario, kuomet masyvūs istorizmo elementai (karnizai, durų, langų apvadai ir pan.) taip pat toli gražu nebuvo išimtis. Įdomu, kad ir teoriškai, dar galutinai nespėjus suvokti, kaip turėtų pasireikšti „nesaikingumų pašalinimas", taip pat siūlyta atsigręžti į tarpukario architektūros pavyzdžius[4].

Vaidas Petrulis

[1] Lukšionytė-Tolvaišienė, N. Kartofliškių palivarko pėdsakai naujamiestyje. Iš Kauno istorijos metraštis. Kaunas: VDU leidykla, 2000, p. 48.

[2] Lukošius, S. Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo III-čias istorijos albumas, 1981, p. 6.

[3] Lukošius, S. Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo III-čias istorijos albumas, 1981, p. 8.

[4] Peras, J. Daugiabutis gyvenamas namas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958, p. 145.