Lietuvos Teisingumo ir Seimo rūmai (dab. Kauno valstybinė filharmonija) (Išlikęs, k.k.v.r. 4047) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., E. Ožeškienės g. 12/L. Sapiegos g. 5
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Edmundas Alfonsas Frykas
Stiliai: "Tautinis stilius", Art Deco, Neoklasicizmas
Metai: 1925 - 1929
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Pirmoji Respublika
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Kultūros/sporto/poilsio, Administraciniai
Medžiagos: Mūras (plytų), Gelžbetonis
Nuotraukos: 17
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Architektas Edmundas Frykas, Seimo rūmai, Teisingumo ministerijos rūmai
Teritorijos: K. Donelaičio g. Kaune, Kaunas, Kauno naujamiestis, L. Sapiegos g., Kaunas, Lietuvos Teisingumo ministerijos ir Seimo rūmai (dab. Kauno filharmonija)

Pastato istorinė raida. Rūmai, kurių fasade kadaise buvo įrašyta, kad teisingumas yra valstybių pagrindas, iškilo E. Ožeškienės, K. Donelaičio ir L. Sapiegos gatvių sankryžoje – miesto administraciniame centre. Verta paminėti, kad dar gubernijos laikotarpiu čia telkėsi valdžios ir žinybinės įstaigos, ši tendencija išliko ir Pirmosios Respublikos laikotarpiu[1]. Iškilę puošnūs valstybinio banko (K. Donelaičio ir Maironio g. kampe) ir aptariamieji rūmai skatino minėtose gatvėse toliau kurtis įvairias reprezentacines valstybės įstaigas.

Tesingumo ministerijos rūmai pradėti statyti 1925 m. Nors tikėtasi greitos statybų pabaigos (pirmais statybos metais uždengti stogą, o antrais įrengti vidų), darbų sparta priklausė nuo valstybės asignacijų ir užtruko iki 1929 m. pabaigos, o statybų kaina nuo planuotų daugiau kaip 1 mln. litų, patikslintais 1927 m. duomenimis, išaugo iki 2,2 mln. litų[2]. Rūmuose įsikurė Teisingumo ministerija ir Vyriausiasis tribunolas, taip pat įvairios teisminės tarnybos, o pastato kolonados viršų papuošė auksuotų raidžių įrašas: „JUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM" („Teisingumas yra valstybių pagrindas")[3]. Kiek vėliau nutarta čia priglausti ir Seimą, kuris iškilmingu posėdžiu savo darbą rūmuose pradėjo 1936 m. rugsėjo 1 d.[4]

Prasidėjus sovietinei okupacijai 1940 m., pastatas buvo nacionalizuotas, erdviose patalpose glaudėsi daugelis įstaigų: LTSR Vandens kelių ministerijos Nemuno laivininkystės valdyba, projektavimo institutas, lėlių teatras, nuo 1961 m. į pastatą įsikėlė ir filharmonija[5].

2006 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos sprendimu Lietuvos nacionalinės filharmonijos Kauno filialas tapo savarankiška koncertine įstaiga – Kauno valstybine filharmonija. 2005 m. pradėti pastato rekonstrukcijos darbai (projekto aut. R. Gudienė ir L. Perevičienė[6]), kurie truko trejus metus. Po rekonstrukcijos šiek tiek pakito salės erdvė, ji tapo talpesnė: įrengtas balkonas chorui, išplėsti žiūrovų antro aukšto balkonai. Pagal pirminį projektą salė per stoglangius ir švieslangių lubas buvo apšviečiama natūralia saulės šviesa. Lubų konstrukcija yra išlikusi, dabar čia įrengtas reguliuojamas apšvietimas, kuris gali apšviesti salę bet kuriuo paros metu. Dar vienas naujas akcentas – į kiemą atsiverianti stiklinė terasa. Šiuo metu pastate taip pat įsikūręs valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas.

Architektūrinė vertė. Tai vienas iš keleto Pirmosios Respublikos laikotarpiu specialiai valstybės institucijoms suprojektuotų pastatų Laikinojoje sostinėje. Šie negausūs pavyzdžiai rodo valstybės siekį reprezentuoti save architektūrinėse erdvėse. Rūmai pasižymi valstybinėms įstaigoms, arba „oficialajam stiliui", būdingu monumentalumu, yra priskiriami prie neoklasicizmo stiliaus su ryškiais art deco architektūros elementais[7]. Originali pastato vidaus erdvė – vestibiulio kolonų kapiteliai padabinti liaudies drožinių motyvais, o kolonų pagrindą juosia tautinę juostą imituojantys ornamentai. Lubose įrengtas vitražas, pagrindinių laiptų viršuje – gediminaičių stulpai, grindis puošia centriškas gėlių ornamentas. Tokia istorizmo ir liaudies meno motyvus supinanti stilistika architektūrinėse formose prieškariu ryškiai įkūnijo Lietuvos politinius principus[8], taip pat ji atskleidžia savito „tautinio stiliaus" paieškas ir kaip šis stilius buvo konkrečiai pritaikomas. Dar svarbu pažymeti, kad Teisingumo ministerijos ir Seimo rūmai neabejotinai yra stambiausias ir prestižiškiausias architekto E. Fryko suprojektuotas objektas[9]. Sudėtingą pastato planą lėmė ankštas ir netaisyklingas sklypas.

Istorinė reikšmė. 1934–1935 m. šiame pastate vyko Klaipėdos krašto pronacistinių organizacijų veikėjų teismo procesas (kitaip dar vadinams Sasso ir Neumanno procesu). Čia perskaityti nuosprendžiai turėjo didelę įtaką Lietuvos ir Vokietijos tarpusavio santykiams bei tolesnei Lietuvos ūkio raidai. 1936 m. rugsėjo 1 d. rūmuose darbą pradėjo Ketvirtasis Seimas (sušauktas po 10 metų pertraukos), kuris veikė 1936–1940 m. ir priėmė 1938 m. valstybės Konstituciją.

Žilvinas Rinkšelis

 


[1] Purvinaitė, R. Kauno filharmonijos (buv. Teisingumo ir Seimo rūmų) L. Sapiegos 5 paminklosauginės ekspertizės aktas. Kaunas, 1998.

[2] Ten pat.

[3] Pasiūlymai. Kauno valstybinė filharmonija. Prieiga per internetą: <http://www.kaunofilharmonija.lt/pasiulymai>.

[4] Seimo salė atidarymo iškilmių dieną. Lietuvos aidas, 1936, Nr. 399 (3015).

[5] Purvinaitė, op. cit. 

[6] Savičiūnaitė V. Restauratoriai Kauno filharmoniją užleido muzikams. Lietuvos rytas, 2008-10-01. Prieiga per internetą: http://www.kamane.lt/layout/set/print/Spaudos-atgarsiai/2008-metai/Spalis/Architektura/RESTAURATORIAI-KAUNO-FILHARMONIJA-UZLEIDO-MUZIKAMS.

[7] Kauno architektūra. Vilnius, 1991, p. 292–293.

[8] Petrulis, V. Architektūros politikos apraiškos Lietuvos tarpukario (1918–1940 m.) periodikoje: tarp reprezentacijos ir socialinio teisingumo. Urbanistika ir architektūra, 2009, 33(2), p. 130.

[9] KAA, f. 214, ap. 1, b. 4948;  KAA, f. 214, ap. 1, b. 7361.