Pastato istorinė raida. Kino teatrai tarpukario Kaune nebuvo naujiena. Pirmoji salė mieste įrengta dar 1907 m.[1], tačiau senieji ir 1919–1924 m. įsteigti kino teatrai veikė ne specialiai kino teatrams statytuose, bet tik jiems pritaikytuose pastatuose. Juos galima vadinti salėmis kino filmams rodyti. Maža to, jie neatitiko elementarių kino teatrams keliamų reikalavimų: nebuvo gerai vėdinami, neatitiko sanitarinių higienos, priešgaisrinės saugos reikalavimų, kartais ir sąmoningai jų nesilaikė ir įleisdavo daugiau lankytojų negu salėje buvo vietų. Priešgaisrinės saugos reikalavimų neatitiko jau vien jų įrengimas individualių namų antruose aukštuose su nepatogiais įėjimais ir išėjimais[2]. Tokių kino salių veikimo galimybės buvo ne kartą svarstomos, tačiau griežčiausių priemonių imtasi tik po 1929 m., kai užsiliepsnojo „Oaza"[3]. Buvo priimtas nutarimas dėl kino teatrų pastatų antruosiuose aukštuose uždarymo[4].

Laisvės alėja buvo pagrindinė kino teatrų koncentravimosi vieta, joje įsikūrė ir „Metropolitain". Prašymą statyti kino teatrą nuosavoje valdoje 1927 m. pateikė Borisas Kupricas[5]. Pastatas buvo suprojektuotas sklypo gilumoje, atitrauktas nuo Laisvės alėjos, o šalia gatvės numatyti du atskiri korpusai, tačiau 1929 m. vietoje jų pastatytas juos sujungiantis modernios architektūros namas, kurio viduryje palikta per du aukštus prasikertanti įvaža. Netrukus, 1930 m., įvaža buvo pažeminta, virš jos antrame aukšte įrengtos patalpos. Name buvo daug parduotuvių, kitokių aptarnavimo įmonių įmantriais, mieščioniškus idealus atspindinčiais pavadinimais: „Fru-Fru", „Fortuna Film", „Ideal", „Pale-Ale". Pastarasis baras-restoranas užėmė didžiąją dalį pastato. Nuomininkai nuolat keitėsi. Patalpas čia nuomojosi ir populiari kavinė „Aldona"[6].

Kino teatre tilpo 700 žiūrovų: 564 vietos buvo salėje, kitos – balkone[7]; tai buvo viena iš erdviausių salių Kaune[8]. Įdomus sutapimas – jau 1935 m. svarstytas klausimas dėl Dramos teatro įkurdinimo „Metropolitain" pastate, mat Valstybės teatre trims skirtingo žanro teatrams darėsi ankšta[9], o Kupricus kamavo finansiniai sunkumai.

Pirmaisiais metais „Metropolitain" laikytas prestižiniu, pirmarūšiu kino teatru. Iš penkiolikos 1931 m. Kaune veikusių kino teatrų tik trys – „Metropolitain", „Kapitol" ir „Forum" – turėjo šį rangą, pelnytą ne tik dėl pastato estetinių savybių, patogių patalpų, kokybiškos įrangos bei aparatūros, bet ir dėl repertuaro meninės vertės[10]. Statusas diktavo ir įkainius. „Žiūrovai tikėjosi, jog jis [„Metropolitain" – Ž. R.] bus prieinamas eiliniam piliečiui. Savininkai pažadėjo pardavinėti pigesnius bilietus. Gražūs žodžiai buvo tuoj pat pamiršti. „Metropolitain" bilietai buvo brangiausi Kaune"[11]. Tad nors kinas plačiajai publikai tapo prieinamesnis negu teatras ir buvo neatsiejama miestietiškojo laisvalaikio dalis, toli gražu ne visi kino teatrai „eiliniam piliečiui" buvo įkandami.

1940 m. sovietų valdžia pastatus nacionalizavo. 1941 m. juose įsikūrė Kauno muzikinės komedijos teatras. Po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m. pabaigoje, šie pastatai ir gretima valda perduoti Kauno jaunimo ir muzikinės komedijos (Jaunojo žiūrovo) teatrui, o 1959 m. – Dramos teatrui. Dar 1952-aisiais buvo parengtas kino teatro rekonstrukcijos ir pritaikymo vaidybos teatrui projektas (arch. Kazimieras Bučas ir Jonas Putna), kuris pradėtas įgyvendinti 1953 m., tačiau dėl lėšų stygiaus įstrigo. Darbai atnaujinti 1956–1959 m.[12]. Rekonstrukcija pakeitė pastatą iš esmės, autentiškos išliko tik salės ir fojė erdvės.

Architektūrinė vertė. Pagrindinis „Metropolitain" fasadas buvo bene pats ryškiausias art deco stiliaus pavyzdys Lietuvos architektūroje. Menine įtaiga jis nukonkuravo kitus, vėliau pastatytuosius kino teatrus. Siaurą plotmę, įrėmintą stilizuotomis „žvakėmis" – briaunuotomis puskolonėmis su laužytos formos šviestuvais, vainikavo aukštas gofruotas, karūną primenantis frontonas. Kompozicijoje kartojosi art deco mėgstamas geometrizmas, aštrios rombo fromos detalės[13].

Tai vienas pirmųjų specialiai kinui skirtų pastatų Laikinojoje sostinėje, atsiradęs pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje. Sumaniai išnaudodamas nepatogią ilgo ir siauro sklypo formą, patį kino teatrą architektas suprojektavo sklypo gilumoje, o jo priekyje, prie Laisvės alėjos, - modernios architektūros pastatą įrėminantį parėjimą link kino teatro ir sudarantį Kaunui būdingą pasažą[14].

Iki galo lieka neaiškus pastatų autorystės klausimas. Kino teatro architektu laikomas V. Dubeneckis, tačiau pirminis projektas buvo koreguojamas. Kai kuriuose prieškariniuose leidiniuose nurodoma, kad šį kino teatrą projektavo ir architektas Klaudijus Duš-Dušauskas[15]. Beje, ir pats architektas pastatą nurodo greta kitų savo darbų.

Žilvinas Rinkšelis

[1] Surblys, A. Kauno kino teatrai 1918–1940 m.: lokalizacija ir raida. Iš Kauno istorijos metraštis. Kaunas, 2011, t. 11, p.152.

[2] Ten pat, p. 153.

[3] Lietuvos aidas, 1929, spalio 9.

[4] Surblys, A. Op cit., p. 153.

[5] Ten pat, p. 164.

[6] Kančienė, J. Kauno valstybinio dramos teatro pastato metamorfozės. Iš Kauno valstybinis dramos teatras. Kaunas, 2010, p. 15.

[7] Ten pat, p. 14.

[8] Surblys, A. Op cit., p. 164.

[9] Kančienė, J. Op cit., p. 16,18.

[10] Ten pat, p. 15–16.

[11] Mikalauskas, V. Kinas Lietuvoje. Vilnius, 1999, p. 128;

[12] Kančienė, J. Op cit., p. 18.

[13] Ten pat, p. 15.

[14] Ten pat, p. 14.

[15] Kanopkaitė, R. Atsinaujinimą pajus ir publika, ir spektaklių kūrėjai. Kauno diena [interaktyvus], 2004-07-31. Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/atsinaujinima-pajus-ir-publika-ir-spektakliu-kurejai-20929#axzz1wlfgCpVe;