2014 04 01 | 16:56
Grąžinkime Kauno modernizmo architektūrai baltą spalvą

Pastaruoju metu vis garsiau imama kalbėti, jog Kauno tarpukario (modernizmo) architektūrai galėtų būti suteiktas Europos paveldo ženklas (EHL) kas būtų tarsi pirmas žingsnis siekiant dar didesnio tarptautinės bendruomenės pripažinimo – šio architektūros periodo paskelbimo UNESCO pasaulio paveldo vieta. Verta paminėti, jog Kauno miesto savivaldybės specialistai jau pradėjo tvarkyti dokumentus susijusius su EHL procedūromis, tačiau tikslui pasiekti būtinas visapusiškas dėmesys šiam objektui, pradedant fizine priežiūra, baigiant įvairiomis visuomenės integravimo strategijoms, diskusijomis ir kitomis nematerialiomis veiklos formomis.

 Iš tiesų, Kauno modernizmo architektūra plačiai paplitusi Naujamiestyje ir Žaliakalnyje yra viena svarbiausių miesto kultūrinių – istorinių vertybių. Pradedant, jog šie pastatai yra gyvi liudininkai to, kaip provincijos miestas tapo modernia Europos sostine, baigiant tuo, jog čia visgi buvo kuriama aukšto lygio architektūra, kuri perėmusi tarptautinio stiliaus bruožus įgavo stiprų ir unikalų regioninį charakterį. Paraleliai diskutuojama, ir galbūt nepagrįstai daugiau dėmesio skiriama, dėl Kauno pilies atstatymo trečiojo etapo darbų. Pilis, be jokios abejonės, yra miesto simbolis, tačiau reikia suvokti ir tai, jog pilies vaizdinys miestiečio galvoje yra mentalinis, daugiau asocijuojasi su pačia pilies ir vietovės idėja nei su viduramžių gynybinius įtvirtinimus eksponuojačia struktūra, kaip antai Trakų pilis. Sakyčiau, kad net ir atkūrus pilį mes nieko per daug nenustebintume, turiu omenyje tarptautinę paveldo bendruomenę, nei juo labiau sudrebintume turizmo rinkas. O štai tarpukario architektūros aktyvus saugojimas, taikant tiek ir „minkštąsias“ metodikas tikrai gali tapti tais gynybiniais mūrais saugančiais mūsų architektūros mokslo, paveldosaugos ir miesto marketingo mundurą. Be to, tai puiki galimybė turėti tiesiog labai gražų ir unikalų miestą Europos kontekste.

Manau, jog daugelis miestiečių yra įsitikinę, jog Kauno tarpukario architektūra yra tikrai svarbus kultūrinis sluoksnis Laikinojoje sostinėje. Nėra abejonės, kad tuo metu statyti pastatai kaip antai biurai, valdžios administraciniai pastatai, bendrijų namai, universitetų rūmai, kai kurie pramonės pastatai, muziejai ir galų gale gyvenamieji namai praplėtė kokybines miesto ribas. Tiesa, dabar tie pastatai, įskaitant ir Vytauto Didžiojo karo muziejų yra papilkėję, dažnai apsilaupę ir ne visada miestiečiui ir Kauno svečiui paliks tokį teigiamą įspūdį.

Kita vertus, ar daugelis Jūsų žinojote, jog dauguma tokių architektūrinių flagmanų buvo visai ne pilki ir slegiančiai pajuodę? Jie nebuvo ir sunkiai įvardijamos blausios spalvos. Dauguma jų buvo visiškai balti! Todėl mes, „Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro“ darbuotojai nusprendėme pradėti visuomeninį „Judėjimą už baltos spalvos grąžinimą Kauno modernizmo architektūrai“. Judėjimas kol kas veikia to paties pavadinimo facebook grupėje, tačiau artimiausiu metu ketiname jį įteisinti juridiškai.

Kalbant apie baltos spalvos reikšmę modernizmo architektūrai Kaune galima daug pasakyti, bet čia paminėsiu tik kelis aspektus. Pradedant tuo, jog spalvinis sprendimas (naudojant tokią spalvą kaip balta ypač) keičia ir bendrą pastato kompozicijos suvokimą, galima tęsti sakant jog tokią spalvą modernistai rinkosi ir dėl tuo metu svarbiausių kokybinių miesto atributų, kaip antai šviesa, erdvė ir HIGIENA, pabrėžimui. Galų gale, modernizuoto istorizmo architektūros siekis Lietuvoje, kaip beje ir Italijoje, kur mokėsi vienas svarbiausių mūsų tarpukario architektų Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, buvo suteikti pastatams solidumo ir didybės, kurios dalis buvo nubraukta pastatams palaipsniui pilkėjant. „Pienocentras“, Karo muziejus, dabartinis vyr. policijos komisariatas, „Tautos namai“, KTU centriniai rūmai (buv. Žemės bankas), kino teatras Romuva, Prekybos pramonės ir amatų rūmai – tai tik dalis pastatų, kurių estetinę kompoziciją puošė ši modernizmui būdinga spalva. Pridedant gyvenamuosius ir kitus labiau foninės architektūros objektus, tokių pastatų skaičius gali išaugti iki kelių dešimčių vien Kauno centre, tačiau tam nustatyti dar reikalinga atlikti nemaža architektūros istorijos tyrimų.

Bėgant laikui, esant taršai, veikiant oksidacijai pastatai natūraliai papilkėjo, tapo nykesni, niūresni ir prarado didelę dalį savo architektūrinio patrauklumo. Be jokios abejonės, natūralių miesto gyvenimo sąlygų keliamo nusidėvėjimo visiškai įveikti neįmanoma. Tačiau mūsų judėjimas ketina aktyviai dalyvauti visuomeniniame ir politiniame miesto gyvenime, kad atėjus laikui tvarkyti čia minėtus ir neminėtus pastatus, mes sieksime, jog balta spalva, tuo pačiu ir didelė dalis architektūrinės vertės grįžtų į Kauno miesto gatves.

Judėjimas už baltos spalvos grąžinimą Kauno modernizmo architektūra neapsiriboja siauromis paveldosauginėmis dogmomis ar „istorinės tiesos atstatymo“ idėjomis. Todėl mes esame atviri visiems Kauno ir kitų Lietuvos vietovių gyventojams: kviečiame jungtis prie grupės, o vėliau ir prie oficialų statusą turinčios visuomeninės organizacijos. Tuo pačiu komunikatyvūs reiškiniai ir iniciatyvos „iš apačios“ turėtų paskatinti ir miesto vadovus galvoti apie vieningą ir strategiškai pagrįstą miesto kultūros politiką, jos sklaidą tarptautinėse arenose, miesto įvaizdžio problemų sprendimą. Didelė konkurencija globalioje ir regioninėje politikoje verčia susimąstyti apie disciplinų integraciją, į miesto gyvenimo procesus įtraukiant plačiąją visuomenę taip kuriant darnų socialinį ir kultūrinį kapitalą. Taigi, Kaunas savo pilį pradeda statyti būtent dabar – prisijunk.

Pagarbiai,

Judėjimo už baltos spalvos grąžinimą Kauno modernizmo architektūrai iniciatorius Kastytis Rudokas