Kauno rotušės istorijos ir architektūros raida. XV a. pradžioje buvo pastatyta pirmoji Kauno rotušė, kuri prieš 1463 metus sudegė, tačiau iki 1486 metų buvo atstatyta. Šiandien tiksli šio pastato buvimo vieta nėra žinoma, tačiau neabejojama, kad mūsų dienas pasiekusi rotušė pradėta statyti 1542 m. tuometės turgavietės centre. Yra išlikęs dokumentas, pamatų klojimo ceremonijos aktas, įrašytas į magistrato knygą, kuriame nurodoma tiksli statybos pradžios data – 1542 m. liepos 28 d. ir vyriausiojo mūrininko, kuris greičiausiai buvo ir pastato autorius, pavardė – Benediktas Chojnauskas[1]. Statyba vyko lėtai ir ilgai. Pastatytoji rotušė buvo gotikinės architektūros, vieno aukšto, su nedideliu bokštu. Iki XVI a. pabaigos ji buvo perstatyta: užstatytas antras aukštas, sumūrytas naujas aštuonių aukštų bokštas. Manoma, kad pastato planų ir fasadų kompozicijos buvo renesansinės, o dekoras išliko gotikinis. Tada rotušė tapo svarbiausia aikštės architektūrine dominante ir šias pozicijas išlaikė iki šių dienų.

Rotušė buvo miesto administracinis, prekybinis, ekonominis centras. Joje posėdžiavo magistratas – burmistro vadovaujama miesto taryba ir vaito suolininkų teismas. Magistratas rūpinosi visa miesto administracija bei verslo organizavimu. Jo žinioje buvo miesto gynyba, miestiečių ginklai, kovinis pasirengimas, miesto ūkis, miesto iždas bei pats rotušės pastatas. Magistrato nutarimai, teismų sprendimai buvo skelbiami ant rotušės laiptų. 1552 m. Žygimanto Augusto raštas įpareigojo magistrato potvarkius skelbti lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis[2]. Rotušėje buvo įrengtas ginklų arsenalas, parduotuvės, saugomos miesto svarstyklės, rūsiuose sandėliuojamos prekės. Bokšto rūsiuose buvo kalėjimas.

Po karo XVII a. viduryje pastatas iki 1714 metų buvo remontuojamas. Stokojant lėšų vakarinis pastato trečdalis visai nugriautas. Patalpos iš dalies perplanuotos. Fasadai buvo nutinkuoti, o šiaurinėje rotušės pusėje pristatyti du vienaaukščiai mūriniai pastatai. 1771–1780 metais pagal Jono Matekerio projektą perstatyta rotušė įgavo subtilią kompoziciją, ji sujungė vėlyvojo baroko bei ankstyvojo klasicizmo formas. Tada buvo atstatyta nugriauta vakarinė dalis. Fasadų architektūrinis dekoras sukomponuotas pagal orderinę sistemą. Pietų fasade išsiskiria portiką imituojanti iškyša, kurios centre keturios kolonos remia balkoną, o į stogą įsiveržia lėkštas trikampis frontonas. Rytiniame fasade dominuoja pagal orderinę hierarchiją sukomponuotas plastiškas šešių tarpsnių bokštas. Vakariniame ir šiauriniame fasaduose išdėstytos metrinės langų eilės, pirmame aukšte papuoštos laužytais apvadais, o antrame apvadais ir sandrikais. Atnaujinta ir paaukštinta rotušė sustiprino savo, kaip centinės aikštės dominantės, pozicijas, kurias buvo susilpninusi jėzuitų bažnyčia.

Po trečio valstybės padalijimo, 1795 metais, Kauno rotušės, kaip miesto administracinio centro, reikšmė sumenko. Nors čia rinkdavosi miesto valdyba, bet miesto valdymui didelės įtakos ji nebeturėjo. Caro valdžia savivaldybes traktavo kaip visų ministerijų, žinybų įsakymų bei reikalavimų besąlygiškas vykdytojas. XIX a. rotušė buvo pritaikyta įvairiausioms reikmėms. Šio amžiaus pradžioje nugriauti menkaverčiai priestatai šiaurinėje pusėje. 1830–1850 metais rotušės pirmame aukšte buvo įrengti caro kariuomenės artilerijos sandėliai. Sviedinius prižiūrėti turėjo vienas iš tarybos narių. Tačiau šis darbas sekėsi nekaip, nes 1847 metais Vilniaus gubernatorius pareiškė pastabą, esą per miesto tarybos reviziją buvo rasta surūdijusių ir išmėtytų po įvairius kambarius sviedinių[3]. Tuo pačiu metu išraiškingos architektūros pastatas buvo pritaikytas ir reprezentatyvesnei funkcijai. 1836–1844 metais rotušėje įrengta caro rezidencija. 1865 metais Vilniaus generalgubernatoriaus Muravjovo „Koriko” įsakymu Kauno rotušėje įsteigtas rusų teatras, o jo tikslas buvo propaguoti rusų kultūrą, vykdyti rusinimo politiką. Tačiau, matyt, kadangi šis tikslas buvo prastai įgyvendinamas, Kauno gubernatorius rotušės rūmus iš teatro netrukus liepė atimti ir perduoti miesto valdybos žinion[4]. 1869 metais čia vėl pradėjo dirbti miesto savivaldybė. Dažnai tokie pakeitimai pažeisdavo aikštės kompoziciją. 1897–1910 metais rotušėje veikė pirmasis Kauno mieste muziejus[5]. XIX a. pabaigoje buvo pakeistas kai kurių patalpų planavimas, abipus bokšto pastatyti kampiniai priestatėliai, šiaurinio fasado langai papuošti apvadais ir sandrikais[6].

Nepriklausomybės metais Kaunui tapus laikinąja sostine, rotušėje dirbo miesto valdyba ir burmistras. Sovietmečio pradžioje rotušė prarado miesto savivaldos funkciją, joje veikė įvairios įstaigos. Nuo 1973 m. pastate įsikūręs civilinės metrikacijos skyrius sugrąžino objektui jo architektūrą atlitinkančią reprezentacinę funkciją.

Rotušės restauravimo pagrįstumas. Rotušė nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. vidurio išlaikė nepakitusią architektūrinę kompoziciją, išskyrus šiaurinį fasadą, kuris pertvarkytas XIX a. 1965 m. pastate buvo pradėti paveldotvarkos darbai. Projekto autorius buvo Žybartas Simonaitis (Simanavičius). Visus pastato fasadus nuspręsta remontuoti ir konservuoti, išlaikyti vėlyvojo baroko ir klasicizmo formas, eksponuoti atidengtus vertingus senesnių statybos sluoksnių fragmentus. Didesnėje pastato vidaus dalyje nutarta atkurti XVI a. pabaigoje susiformavusį planavimą, palikti vertingus vėlesnių perplanavimų fragmentus[7]. Paveldotvarkos darbai baigti 1973 metais.

Šiandien stebint subtilios išraiškos Kauno rotušės fasadų kompozicijas, darnią visumą šiek tiek suardo gotikinių ir renesansinių detalių atodangos. Kyla klausimas, ar matome originalą, ar XX a. antrosios pusės padirbinį. Tenka konstatuoti, kad darant šias atodangas buvo siekiama pateikti kuo daugiau informacijos, tačiau ne visada atsižvelgta į eksponuojamų fragmentų išlikimo laipsnį bei jų pateikiamos informacijos svarbą. XVI a. pabaiga datuojamame bokšto įėjimo portale ir pietiniame fasade esančiame pirminio portalo fragmente autentiškos medžiagos yra labai mažai, patys elementai ne autentiški, kaip turėtų būti vadovaujantis tarptautinėmis paveldotvarkos nuostatomis[8], o suformuoti restauruojant. Tad kyla klausimas, ar šias senųjų architektūrinių elementų kopijas derėjo eksponuoti vertingame XVIII a. architektūriniame audinyje. Tokią abejonę patvirtina ir per vėlesnius remontus baltai nudažytos šalia bokšto portalo įkomponuotos gotiką imituojančios nišos. Tyrinėdami atodangų pagrįstumą taip pat turėtume pastebėti, kad pietiniame fasade atkurtoje asilo nugaros sąramoje matomas nedidelis, tačiau vertingas jos viršaus autentiškas fragmentas. Tačiau po sąrama sumūrytas nepagrįstai didelis, gotikinį imituojantis plotas atitraukia dėmesį nuo pačios svarbiausios detalės – asilo nugaros likučių. Toliau šiame fasade esančioje XVI a. pirminio įėjimo portalo bei XVII a. tinko atodangoje autentiškos substancijos kiekis taip pat yra minimalus. O šiauriniame fasade demonstruojama autentiška senųjų architektūrinių fragmentų forma ir medžiaga. Vertingiausias eksponatas – į bendrą fasado kompoziciją gerai įsikomponavęs XVI a. pabaigos vertikalus plafonėlis su jame įkomponuotu liuftklozeto langeliu.

Įdomu pastebėti, kad pastatą puošianti vėjarodė atkurta vadovaujantis 1774 metų originalo liekanomis, tik joje lenkiškas įrašas pakeistas lietuvišku ir nurodyta 1972 m. data[9].

Grokai didesnės apimties restauravimo darbai vyko rotušės viduje. Projekto autoriaus Ž. Simanaičio skaičiavimai rodo, kaip po restauravimo darbų pasikeitė rotušės patalpų interjerų stiliaus plotai: prieš restauravimą gotika užėmė 8 proc. po restauravimo 58 proc. (27 proc. atstatyta iš griuvėsių) viso ploto, vėlyvasis barokas ir ankstyvasis klasicizmas prieš restauravimą užėmė 30 proc., po jo – 7 proc.viso ploto, neoklasicizmo užimami 22 proc.viso ploto išliko nepakitę[10].

Per restauraciją atkasti ir išvalyti XVI a. rūsiai, kurių dalis buvo užpilti XVIII a. pabaigoje. Šešiose patalpose išlikusios sveikos skliautinės rūsių perdangos suremontuotos, o kitose skliautai atstatyti pasiremiant išlikusių fragmentų suteikta informacija[11]. Restauruojant daugumą pirmo ir antro aukštų patalpų, pagal natūros tyrimų duomenis atstatytas XVI a. planavimas. Tačiau toks sprendimas prasilenkia su tarptautinėmis paveldotvarkos nuostatomis. Jį priimant nebuvo atsižvelgta, kad kiekvienas pastato istorinis tarpsnis yra vertingas, todėl negalima naikinti išlikusių originalių dviejų šimtų metų senumo plano struktūros fragmentų bei autentiškos substancijos. Įgyvendinant šį sprendimą buvo sugriautos XVIII a. statytos kapitalinės sienos, visiškai sunaikintos septynios iš dvylikos to laikotarpio patalpų, iš pastato pašalinta autentiška XVIII a. pabaigos substancija, o autentiška informacija buvo pakeista XVI a. imitacija. Atstatytose sienose durų angų vietos, jų formos bei varčios, stokojant autentiškos informacijos, dažniausiai darytos pagal analogijas. Tačiau derėtų pažymėti ir teigiamus interjero restauravimo aspektus. Pirmame aukšte buvo atkurtas XVIII a. reprezentuojantis vestibiulis, išsaugoti XIX a. paradiniai laiptai, vedantys į antrą aukštą, bei dvi nedidelės patalpėlės šalia laiptų. Antrame aukšte palikta XIX a. įrengta salė bei vestibiulis[12].

Reiktų pastebėti, kad restauruojant rotušę daug dėmesio buvo skiriama perdangoms išsaugoti ir jas atkurti. Tada buvo suremontuoti pirmo aukšto pietrytinį vestibiulį, šildymo patalpą, bokšto priestatėlius bei bokšto pirmą bei antrą aukštus dengiantys skliautai. Antro aukšto vestibiulyje keičiant perdangas nuardyti autentiški XIX a. pabaigos lubų lipdiniai. Jų vietoje, nutinkavus naujas lubas, buvo pritvirtintos kopijos. Baltojoje salėje didžiuma autentiškos lubų puošybos išsaugota. Pasistengta pakeisti perdangą nenuėmus lipdinių. Aptrupėjusios dalys pakeistos kopijomis[13]. Tačiau greta teigiamų pavyzdžių galima pateikti ir abejones keliančių sprendimų. Gotiką reprezentuojančiose restauruotose patalpose buvusios medinės perdangos pakeistos gelžbetoninėmis, jos padengtos medienos lentelėmis, kurios dekoruotos vadovaujantis Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos XV–XVI a. medinių perdangų tyrinėjimų apibendrintais duomenimis[14]. Taip atkurtos patalpų medinės sijinės lubos neatlieka konstrukcinių funkcijų, o dekoras nesuteikia autentiškos informacijos.

To laiko paveldo objektų priežiūros būklei iliustruoti galima pateikti gana simptomišką pavyzdį, kai antro aukšto didžiosios salės autentiškos ąžuolinės buazerijos (sienas dengiančios plokštės) buvo pavogtos prieš pat restauraciją, nes rotušė kurį laiką buvo nesaugoma. Radus sukapotas buazerijų dalis, buvo padarytos jų kopijos[15].

Rotušės restauravimo darbai pakankamai gerai atskleidžia paveldotvarkos situaciją sovietmečiu, kai norint atkurti kuo senesnius sluoksnius būdavo beatodairiškai sunaikinami autentiški baroko, klasicizmo architektūros fragmentai. Kita vertus, per restauraciją išvalyti ir iš griuvėsių atstatyti rūsiai, nors atliktų darbų kokybė ir gana prasta, geriausiai reprezentuoja XVI a. palikimą, o atlikti fasadų paveldotvarkos darbai fiziškai prailgino pastato amžių.

Jolita Butkevičienė