2009 metais pagal „Arches“ architektų projektą baigti statyti svečių namai „Smilčių vilos“ tapo dar vienu turizmo infrastruktūros plėtros akcentu Palangoje. Kiek atokiau nuo pagrindinių poilsiautojų susibūrimo vietų stovintis pastatas pasižymi šiuolaikinėje Lietuvos architektūroje neretai pasitaikančia retrospektyvia tūrio stilistika. Istorinėje aplinkoje statomi pastatai projektuojami šlaitiniais stogais tarsi atliepiant ikimodernistinės statybos tendencijas. Kauno Jėzuitų gimnazijos mokomojo korpuso priestatas Kaune, viešbučio „Santaka“ priestatas, piligrimų namai Šeduvoje, naujas pastatas Kėdainių senamiestyje – visi jie projektuoti su šlaitiniu stogu ir taip ieškant dermės su istoriniu užstatymu.

Visgi, net ir vienijami tam tikro pasikartojančio formalaus leitmotyvo, objektai išsiskiria savo kompozicinėmis detalėmis ir, dažniausiai, tai sėkmingai praturtina urbanistinį gatvės ar kvartalo audinį. „Smilčių vilos“ – keturių, galu į gatvę atsuktų, vokiškąją tradiciją atstovaujančių, pastatų kompleksas. Tūriai, tarpusavyje sujungti laužytos konfigūracijos stiklo ir metalo koridoriumi, yra skirtingų formų, jų fasadus dengia skirtingų faktūrų ir spalvinių savybių medžiagos, kurios būdingos Lietuvos pajūrio regionui (medis, cemento žvynai, surūdijęs metalas, klinkeris). Organiškai susiklosčiusios gatvės išklotinės įspūdį stiprina ir tai, kad visi korpusai nuo „raudonosios“ linijos atitraukti ne vienodu atstumu.

Pastebėtina, kad tokios stilistikos pastatų architektūrinė kokybė atsiskleidžia santykyje su aplinka. Būtent kontrasto, pabrėžiančio šiuolaikinės visuomenės indėlį, ir prisitaikymo, kaip tradicijos tęstinumo, balansas leidžia matyti nuoseklią regiono, miesto ar kvartalo raidą. „Smilčių vilos“ šiuo požiūriu apeliuoja į regioninį tapatumą, bet lygiai taip pat, būdamas urbanistinio pobūdžio, šis projektas tampa savotišku Žvejų ir Smilčių gatvių architektūriniu niuansu.

Kastytis Rudokas